KINEZITERAPIJOS TAIKYMAS VAIKAMS SERGANTIEMS EPILEPSIJA

Ištrauka

KINEZITERAPIJOS TAIKYMAS VAIKAMS SERGANTIEMS EPILEPSIJA

Kinezitarapija (gr. kinesis – judesys, therapeia – gydymas) – gydymas judesiu. Tai viena
iš pagrindinių reabilitacijos ir sveikatos grąžinimo priemonių. Judesys padeda pagerinti ir
išlaikyti kaulų ir raumenų, širdies ir kraujagyslių bei kitų sistemų funkcinę būklę, gerinti pažeistų
organų funkciją. Judesio energija mechanoreceptoriuose yra akumuliuojama ir transformuojama
į aferentinius nervinius impulsus, kurie sužadina atsakomąją reakciją. Judesys yra fizinių
veiksnių visumos dalis, natūrali biologinė organizmo funkcija. Judėjimas yra fiziologinis
organizmo augimo, vystymosi ir formavimosi stimuliatorius. Pagrindiniais kineziterapijos
uždaviniais tampa: normalių fiziologinių funkcijų palaikymas; pažeistų funkcijų normalizavimas
įvairių komplikacijų profilaktika; regeneracinių procesų organizme skatinimas (Norbutaitė, 2008, 12 p.).
Kineziteratipija – tai paciento sveikatos galimybių sugrąžinimas, palaikymas ar sutrikimų
kompensavimas tikslinga veikla, siekiant pradėti savarankiškai gyventi atsižvelgiant į asmens
poreikius ir visuomenės nustatytus reikalavimus. Kineziterapijos procesas organizuojamas
dalyvaujant kineziterapeutui. Ergoterapeutas, tiesiogiai bendraudamas su pacientu bei jo šeimos
nariais, padeda vaikui tapti savarankiškam kasdienėje veikloje taikant specialias kineziterapijos
programas, atsižvelgiant į epilepsijos tipą (Ramanauskienė, Linolis ir kt., 2011).
Sudarant kineziterapijos programą, būtina atsižvelgti į epilepsijos tipą bei jos
pasikartojimo dažnumą, individualias vaiko savybes. Labai svarbu, kad kineziterapija būtų
pradėta kuo anksčiau bei atliekama individualiai (Ramanauskienė, Linolis ir kt., 2011).
Pagrindiniu kineziterapijos bruožu laikomas – fizinių pratimų taikymas, kurie tampa
aktyviu vaikų, sergančių epilepsija gydymo metodu. Judėjimo funkcija stimuliuoja visų
organizmo sistemų veiklą, didina bendrą sergančiojo epilepsija aktyvumą (William, 2010).
Kinezitarepija laikoma nespecifiniu gydymo metodu, o kineziterapijos metu atliekami
fiziniai pratimai tampa nespecifiniu dirgikliu, nes atliekant bet kokius fizinius pratimus,
dalyvauja visi raumenys, o medžiagų apykaitos produktai patenka į bendrą kraujotaką ir
stimuliuoja visas vaiko organizmo sistemas (Refshauge, 2012).
Pasireiškiant epilepsijai sistemingai atliekami kineziterapijos pratimai turi įtaką bendram
organizmo aktyvumui, o į bendrą organizmo reakciją įtraukiami tie fiziologiniai mechanizmai,
kurie dalyvauja epilepsijos priepuolio metu (Beachle, Earl, 2010).