ISTORIJOS POLITIKA ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOJE VĖLYVOJO SOVIETMEČIO ATŽVILGIU JUSTINO MARCINKEVIČIAUS ATVEJIS

Ištrauka

ISTORIJOS POLITIKA ŠIUOLAIKIN ĖJE LIETUVOJE VĖLYVOJO SOVIETMEČIO ATŽVILGIU: JUSTINO MARCINKEVIČIAUS ATVEJIS
Magistro baigiamasis darbas
Šiuolaikinės Europos politikos magistro studijų programa, valstybinis kodas 621L20005
Politikos mokslų studijų kryptis

TURINYS
SANTRAUKA 1
SUMMARY 2
ĮVADAS 3
1. PAGRINDINIŲ DARBE NAUDOJAMŲ SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAS 7
1.1. Kolektyvinės atminties sąvoka 8
1.2. Atminimo kultūros sąvoka 10
2. ISTORIJOS POLITIKOS ANALIZĖS MODELIAI 11
2.1. Istorinės atminties analizės kryptys 12
2.2. Politinių veikėjų tipologija ir atminimo režimai 14
2.3. Istorijos politikos modeliai 18
3. ISTORIJOS POLITIKA LIETUVOJE SOVIETMEČIO ATŽVILGIU 20
3.1. Istorijos politika ir politinės partijos 21
3.2. Vėlyvojo sovietmečio atmintis 23
3.2.1. Istorijos politikoje dominuojantys naratyvai 24
3.2.2. Individualūs sovietinio laikotarpio vertinimai 26
3.2.3. Oficiali ir alternatyvios sovietinės tikrovės 27
3.2.4. Vėlyvojo sovietmečio lietuvių literatūra politiniame kontekste 29
4.J. MARCINKEVIČIAUS VERTINIMAS KULTŪRINĖJE SPAUDOJE IR INTERNETINĖJE
ŽINIASKLAIDOJE 32
4.1.J. Marcinkevičiaus vertinimas kultūrinėje spaudoje 33
4.2.J. Marcinkevičiaus vertinimas internetinėje žiniasklaidoje 39
4.2.1.J. Marcinkevičiaus vertinimas internetiniame naujienų portale Delfi.lt 39
4.2.2.J. Marcinkevičiaus vertinimas internetiniame naujienų portale 15min.lt 47
4.3. Politikų nuostatos istorijos politikos Lietuvoje vėlyvojo sovietmečio atžvilgiu 55
IŠVADOS 58
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 60
PRIEDAI 68

ĮVADAS
Istorijos politikos priemonėmis kuriami praeities pasakojimai formuoja tautą telkiančias
politines nuostatas, padeda jai spręsti tapatumo klausimus ar pateisinti vidaus ir išorės politikos
tikslus. Pačią istorijos politiką galima suprasti kaip viešojoje erdvėje vykstantį, sąmoningą praeities
vaizdinių naudojimą, tokiu būdu siekiant veikti bendrą šalies atminimo kultūrą ir daryti įtaką
žmonių praeities atsiminimams. Individualūs ir kolektyviniai žmonių atsiminimai yra glaudžiai
susiję su konstruojamu atminimo kultūros turiniu. Be to, atminimo kultūros turinį sudarančiai
vertybinių kodų ir simbolių sistemai - simbolinei erdvei, labai svarbūs kuriami istoriniai
pasakojimai – naratyvai. Tačiau net toje pačioje kultūrinėje aplinkoje gali egzistuoti skirtingos
praeities simbolių interpretacijos, ypač kai šių interpretacijų reikšmės yra aktualios dar gyviems
esantiems jų liudininkams, nes yra susijusios su jų išgyventa patirtimi.
Bendroje vienos šalies atminimo kultūroje atsirandančios, skirtingos praeities simbolių
interpretacijos būdingos daugumai Vidurio – Rytų Europos regiono šalių, tarp jų ir Lietuvai. Tai
pasekmės komplikuotos ir tik šio regiono valstybėms būdingos istorinės praeities, kurioje
nepriklausomybės judėjimų, didžiųjų pasaulinių karų atsiminimai veikia kartu su patirtų totalitarinių
režimų atmintimi. XX amžiaus pabaigoje, žlugus ilgą laiką regione dominavusiam Sovietų Sąjungos
režimui, Lietuva turėjo ne tik atkurti savo iki tol slopintą tautinę tapatybę, bet ir susidūrė su nesenos
praeities moralinio vertinimo problemomis. Nepaisant to, 2004 metais šalis, kartu su kitomis
devyniomis valstybėmis, tapo besiplečiančios Europos Sąjungos dalimi. Vis dėlto, komplikuota
sovietinio laikotarpio praeitis Lietuvoje ir šiandien iš to vis dar kylančios bei viešojoje erdvė
besitęsiančios diskusijos dėl skirtingo istorijos politikos objektų interpretavimo parodo, kad iki šiol
šalyje nėra vieningo sovietinės praeities vertinimo.
Tokios sovietinio laikotarpio istorinę atmintį paliečiančios diskusijos pavyzdys – tai 2015
metų pradžioje kilę vieši svarstymai, susiję su Kauno miesto centrinėje dalyje esančio Vytauto
Didžiojo tilto puošybos elementais, vaizduojančiais sovietinę simboliką ir Vilniaus mieto centrinėje
dalyje esančio Žaliojo tilto skulptūromis. Būtent šis sovietinės kultūros paveldas, ilgą laiką įtrauktas
į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, sulaukė daug ir skirtingų nuomonių viešumoje.
Kitas sovietinio laikotarpio kultūros paveldo elementas iki šiol sulaukiantis nemažai visuomenės
dėmesio – tai Vilniaus miesto centrinėje dalyje esantis paminklas, skirtas prieštaringai vertinamam
ankstyvojo sovietmečio rašytojui ir politiniam veikėjui Petrui Cvirkai (1909 – 1947).
Naujausios vėlyvojo sovietinio laikotarpio istorinę atmintį paliečiančios diskusijos
pavyzdys – tai 2016 metų pradžioje viešojoje erdvėje kilę ginčai Krašto apsaugos ministrui Juozui
Olekui atsisakius skirti Patriotų premiją kultūros tyrėjai ir kritikei Nerijai Putinaitei, dėl 2015 metais
pasirodžiusioje jos knygoje „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų
Lietuvoje“ pateikiamo poeto Justino Marcinkevičiaus...