NELYGYBĖS REPRODUKCIJA AUKŠTAJAME MOKSLE - VU TSPMI ATVEJIS

Ištrauka

NELYGYBĖS REPRODUKCIJA AUKŠTAJAME MOKSLE: VU TSPMI ATVEJIS 
BAKALAURO DARBAS

Turinys
Įvadas 6
Literatūros apžvalga 8
Teorinis pagrindas 11
1. Laukas 11
2. Kapitalas 12
2.1. Kultūrinis kapitalas 13
3. Habitus 15
4. Nelygybės reprodukcija universitete 16
5. Neoliberalus TSPMI diskursas 19
Metodologija 20
1. Interviu: savi-refleksijos reikšmė 21
2. Lingvistinė interviu analizė 23
2.1. Bendrasis kontekstas 24
2.2. Implikatūros 25
2.3. Presupozicijos 26
3. Empirinio tyrimo dizainas 27
Tyrimo rezultatai 27
1.1. Neinternalizuotas diskursas (indiferentiškas habitus) 27
1.2. Iš dalies internalizuotas diskursas („skilęs“ habitus) 30
1.3. Internalizuotas diskursas (prisitaikęs habitus) 33
1.4. Atmestas diskursas (refleksyvus habitus) 34
2. Bendruomeniškumo stygius arba „ten tau galvą gali nukąsti“ 36
Išvados 37
Literatūros ir šaltinių sąrašas 40
Summary 44
Priedai 46

Įvadas
Pirmajame darbo sakinyje nurodyta garsioji amerikiečių politiko juodaodžių vergijos
abolicionisto, prieinamo valstybinio švietimo propaguotojo Horace Mann (1796–1859 m.) citata puikiai
iliustruoja išsilavinimo, kaip didžiojo skirtumų išlygintojo vaidmenį – nuo Ekonominio
bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos iki Europos Sąjungos bei kitų didžiųjų ir mažųjų politijų
visuotinai sutariama, jog švietimas bei įtrauki viešoji švietimo politika yra būtina modernios,
tolerantiškos, socialiai atsakingos pilietinės visuomenės sąlyga. Daugybė tyrimų ir mokslinių studijų
pagrindžia mokyklinio, o ypač – aukštojo – išsilavinimo svarbą, kaip aukštos gyvenimo kokybės ir 
socialiniu, ir ekonominiu požiūriais garantą, todėl nacionalinėse ar viršvalstybinėse gairėse ir strategijose
ši valdysenos sritis paprastai yra prioritetizuojama. Pavyzdžiui, Lietuvos Nacionaliniame Pažangos Plane
(NPP) išskiriamo 3–iojo strateginio tikslo „didinti švietimo įtrauktį ir veiksmingumą, siekiant atitikties
asmens ir visuomenės poreikiams“ apraše identifikuojama didelė švietimo įtaka valstybės gerovės
kūrimui, socialiniam mobilumui, asmenybės augimui ir kt,, tačiau taip pat akcentuojamas šalyje
egzistuojantis nevienodas šio viešojo gėrio ir jo kokybės prieinamumas ne tik teritoriniame lygmenyje
(suvokiant didmiesčių – regionų – kaimo skirtį), bet ir bendresnėje socio–struktūroje: „tyrimai ir
pasaulinė praktika rodo, kad vien švietimo priemonėmis neįmanoma užtikrinti aukštos ugdymo kokybės,
tam reikia priemonių bendrajai vaiko gerovei pasiekti ir dėmesio socialinei lygybei, siekiant vienodos
kokybės švietimo prieinamumo kiekvienam vaikui“.