ES IŠORINĖ MIGRACIJOS POLITIKA - ES VALSTYBIŲ NARIŲ IR EUROPOS KOMISIJOS DELEGAVIMO SANTYKIŲ PROBLEMA

Ištrauka

ES IŠORINĖ MIGRACIJOS POLITIKA: ES VALSTYBIŲ NARIŲ IR EUROPOS KOMISIJOS DELEGAVIMO SANTYKIŲ PROBLEMA
BAKALAURO DARBAS

TURINYS
Įvadas 6
1. Teorinis pagrindas 9
1.1. Kodėl yra deleguojama? 9
1.2. Delegavimo sutarties, tarp Europos Komisijos ir valstybių narių, architektūra 12
1.3. Vykdytojo keliamos problemos 14
1.4. Užsakovo keliamos problemos 16
2. Metodologija 18
3. Analizė 21
3.1. Delegavimo sutarties, tarp Europos Komisijos ir ES valstybių narių, architektūra 21
3.2. Vykdytojo keliamos problemos 31
3.3. Užsakovo keliamos problemos 36
Išvados 40
Literatūros ir šaltinių sąrašas: 42
Summary: 45

Įvadas
Ieškant Europos Sąjungos išorinės migracijos ištakų verta pažymėti 1985 metus. Būtent
tada buvo sukurta Šengeno erdvė, atvėrusi kelią bendrai ateities Europos migracijos politikai.
Reikėjo tik 7 metų, kad pasirašyta Mastrichto sutartis pirmą kartą migracijos politiką įtrauktų į
Europos Sąjungos (ES) institucinę struktūrą. Nors tam tikras reguliavimas ES lygmeniu ir buvo
pasiektas, tačiau tai dar nebuvo efektyviai valdoma ir aiškiai apibrėžta politikos sritis.
Prireikė dar vienos – Amsterdamo sutarties (1999 m.), kad migracijos politika taptų ne tik bendra ES problema,
bet ir tikslu, kuriam pasiekti prireikė viršvalstybinių institucijų.
Europos migracijos politiką nagrinėjantys autoriai išorinę šios srities valdymo pradžią laiko
1999 m. Tamperėje vykusį vadovų susitikimą. Po jo diskusijos buvo perkeltos į kitą lygį – apie
migracijos valdymą buvo pradėtą galvoti per susitarimus su trečiosiomis (ES kaimynėmis) šalimis.
Visų pirma, reikėjo nuspręsti kurios valstybės bus pirmieji šios politikos taikiniai. Bet taip pat
svarbu buvo nustatyti kaip atrodys susitarimų su trečiosiomis šalimis turinys. Jau minėtose
Mastrichto ir Amsterdamo sutartyse buvo matyti, kad migracijos politikos valdymo „pagalbininku“
taps Europos Komisija (EK). O po Tamperės, konstruojant išorinės politikos pagrindus, EK
vaidinio reikšmingą vaidmenį. Iki tol, migracija buvo išimtinai valstybių narių kompetencijoje, bet
šios srities tikslams tampant vis labiau sudėtingiems, o ir valstybių Europos Sąjungoje daugėjo,
užduotimis buvo pasidalinta su Europos Komisija.
2005 m. žymėjo oficialią išorinės migracijos politikos pradžią. „Globalus Požiūris į
Migraciją“ (angl. „Global Approach to Migration“, toliau GPM), taip iškiliai buvo pavadinta
naujoji programa, kurios tikslas buvo sukurti santykius su trečiosiomis valstybėmis bei užtikrinti
tris pagrindinius išsikeltus ramsčius: legalios migracijos ir mobilumo stiprinimas bei užtikrinimas;