TARP PEKINO IR BRIUSELIO VENGRIJOS OFICIALIOS RETORIKOS KINIJOS KLAUSIMU ANALIZĖ

Ištrauka

TARP PEKINO IR BRIUSELIO: VENGRIJOS OFICIALIOS RETORIKOS KINIJOS KLAUSIMU ANALIZĖ
BAKALAURO DARBAS

Turinys
Įvadas 6
1. Literatūros apžvalga 7
2. Teorinis pagrindas 10
2.1. Neorealizmas kaip balansavimas arba prisišliejimas 11
2.2. Euroskeptiškumo samprata ir raiška 12
3. Metodologija 14
4. Empirinių duomenų analizė 16
4.1. Naudinga dvišalė ekonominė partnerystė 16
4.2. Kinija kaip galimybė, o ne grėsmė 22
4.3. Patikima Kinijos pagalba pandemijos metu 27
4.4. Kinijos veiksmų nepaisymas žmogaus teisių srityje 34
4.5. Rusijos karas – Kinijos ekonominė nauda 37
Išvados 41
Literatūros ir šaltinių sąrašas 45
Summary 52

Įvadas
Pastarųjų keliasdešimties metų spartus Kinijos (KLR, toliau - Kinija) vystymasis yra tikriausiai
vienas įspūdingiausių modernaus pasaulio fenomenų. Kinija savo veiksmais vis daugiau nori
įsitvirtinti kaip didesnę atsakomybę galinti prisiimti supergalia, taip keliant grėsmę dominuojančiai
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) padėčiai ne tik Ramiojo vandenyno regione, bet ir visame
pasaulyje. Europos ar vėliau Europos Sąjungos (ES) santykiai su Kinija tampa svarbia ir
neprarandančia aktualumo tema. Auganti Kinijos galia, agresyvesnis elgesys tarptautinėje arenoje bei
griežtesnė vidaus politika verčia Europos Sąjungą mąstyti apie kitas strategijas ir naują požiūrį į
Kiniją, nes senosios idėjos nebeatrodo aktualios. Buvo tikimasi, kad ilgainiui Kinija liberalizuos savo
rinką, sudarys vienodas galimybes bendradarbiavimui su ES, tačiau vietoje to buvo susidurta su dar
didesne valstybės kontrole, augančiu nacionalizmu ir įtampa tarp Kinijos ir Vakarų. Toliau 
prastėjantys Europos Sąjungos ir Kinijos santykiai paskatino ES galvoti apie per didelę
priklausomybę nuo KLR ir privedė prie 2023 metais paskelbtos idėjos apie „rizikos mažinimą“,
siekiant apriboti priklausomybę nuo vieno tiekėjo ir apsisaugoti nuo galimų ekonominių ir
geopolitinių įvykių. Tačiau tokie planai sulaukė nevienareikšmiškos reakcijos Europos Sąjungoje, dėl
ir taip ne vienodai vystomų santykių ir gaunamų galimybių. Tai, kad ES valstybėms narėms bendrai
kyla sunkumų apsibrėžiant vieningą požiūrį į Kiniją, dar galima buvo pamatyti 2019 metais Europos
Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos paskelbtame dokumente „ES ir Kinija – strateginė
perspektyva“, kuriame, kalbant apie Kiniją, įvardinama „partnerės, konkurentės, sisteminės
opozicijos“ trilypė formuluotė. Panašu, kad atskiros Europos Sąjungos valstybės mato Kiniją 
skirtingai. Lietuva pakankamai griežtai pripažino Kinijos kaip sisteminės opozicijos naratyvą, o
Vengrijos vyriausybė ir toliau savo ruožtu laikosi Europos Sąjungoje ne itin populiaraus požiūrio į
Kiniją kaip į galimybę. Nuo 2010 metų, kai į Vengrijos valdžią buvo išrinkta euroskeptiška „Fidesz -
Vengrijos pilietinio aljanso“ partija kartu su Ministru pirmininku Viktor Orbán, šalis pradėjo sukti
priešingu keliu, nei kitos Europos Sąjungos valstybės narės. V. Orbán atėjimas žymėjo politinio,
demokratinio ir ekonominio nuosmukio pradžią. Pradėtas plėtoti nacionalistinis pasakojimas padarė
įtaką ne tik nacionalinei politikai, bet ir santykiams su ES. Smarkus postūmis link autokratinio 
valstybės valdymo kartu su vis iškylančiais konfliktais su Europos Sąjunga bei mezgami dvišaliai
santykiai su Rusija ir Kinija Vengriją iškėlė kaip vieną iš problematiškiausių valstybių sąjungoje.