Ščiurio kaimelio gamtinė aplinka ir jos apsaugos ypatumai

Ištrauka

Turinys
1. Ščiurio kaimelio geografinė padėtis 1
2. Ščiurio apylinkių svarbiausios ekosistemos 2
2.1 Aiseto ežeras 2
2.2 Gatakiemio miškas 4
3. Ščiurio apylinkių reti ar nykstantys augalai ir gyvūnai, bei gamtos paminklai 5
4. Aplinkosauga Ščiurio kaimelio apylinkėse 7
Išvados 10
Literatūros sąrašas 11

1. Ščiurio kaimelio geografinė padėtis
Utenos rajono pietuose pradeda vingiuoti Aiseto ežeras, vienas iš ilgiausių ežerų
respublikoje. Į jį subėga keletas upelių, o išteka tik viena Aiseta, viena iš švariausių upių
Lietuvoje. Ežeras apaugęs pušynais. Jo pietrytiniu pakraščiu tęsiasi Labanoro giria, garsi uogomis ir grybais.
Aplink visą Labanoro girią Tauragnų, Utenos, Molėtų, Anturkės, Arnionių, Švenčionėlių
apylinkėmis lyg milžiniška sankasa nusitęsia moreninių kalvų žiedas. Sakytum, kokią senovės
tvirtovę ar miestą girią juosia kalvų barjeras – kalvoti galinių morenų volai. Vidine moreninės
sienos puse tarsi dideli kanalai išsidėstę ilgi siauri ežerai. Šiaurės vakaruose vandenine praraja
Žeimenio, Ūsių, Žiezdro, Aiseto, Stirnių ežerais susisiekia su pietiniu Lakajų ežerų galu. Iš rytų
ežerus pakeičia vandeninga Žeimena.
Utenos rajono plotas – 1229 km². Jis yra mažesnis už vidutinį šalies rajonų plotą (2,1%)
ir užima 1,9% Lietuvos teritorijos.
Ščiurys – kaimas. 5 km nuo Saldutiškio, 30 km nuo Utenos. 1731 m. Labanoro dvaro
inventoriuje minimas nuomojamas Ščiurio viensėdis. 1984 m. buvo 5, 1997 m. – 2 gyv. 2000 m.
– 2 ūkiai (2 gyventojai). Kaimas prie Aiseto ežero. Jis priklauso Utenos rajonui – aukštumų,
kalvų ir kalnelių bei tankių miškų ir vaizdingų ežerų kraštui. Jis išsidėstęs Baltijos kalvyno
Aukštaičių aukštumos šiaurvakarinėje dalyje, Šventosios baseine. Etnografiškai jis priklauso
Rytų Aukštaitijai, o administracine tvarka – Utenos apskričiai. Aplink jį yra kitos gretimos šešios
administracinės teritorijos – Rokiškio, Ignalinos, Molėtų, Anykščių, Zarasų ir Švenčionių rajonai.
2. Ščiurio apylinkių svarbiausios ekosistemos
Mus supančioje aplinkoje mes galime išskirti visą eilę ekosistemų, t.y. miškai, pievos,
dirbami laukai, upės, ežerai, tvenkiniai. Ekosistemas sudaro gyvieji organizmai ir negyvoji
aplinka. Ekosistema – tai sausumos arba vandens dalis, kurioje gyvena įvairūs augalai, gyvūnai
bei mikroorganizmai, t.y. – organizmų visuma, kurie  su abiotine aplinka sudaro vieningą
kompleksą ir kuriame nuolat vyksta medžiagų ir energijos apykaita. Ekosistemos apibrėžimą
1935 m. pasiūlė anglų ekologas A.Tenslis. Jis ekosistemas laikė pagrindiniais gamtiniais
vienetais, kuriuose galima suvokti ir išsiaiškinti organizmų tarpusavio ryšių giluminę esmę.
Tačiau šiuos ryšius nagrinėjant, negalima organizmų atitraukti nuo fizinės-cheminės aplinkos, su
kuria jie sudaro tam tikrą sistemą. Taigi, ekosistemas sudaro gyvieji organizmai ( biocenozė arba
biotinė ekosistemos dalis) ir negyvoji aplinka, kurioje jie gyvena (abiotinė dalis arba biotopas).
Ekosistemos biotinė ir abiotinė dalys yra neatsiejamai  susijusios daugybe santykių  ir ryšių.
Mes pasirenkame dvi ekosistemas: ežeras – Aisetas ir Gatakiemio miško dalį.