Atmosferos taršos reiškiniai ir jų poveikis aplinkai

Ištrauka

Turinys
1.Ozono sluoksnio plonėjimas
2.Šiltnamio efektas
3.Rūgštieji lietūs
4.Smogas

Įvadas
Apžvengsime šiluminius reiškinius susijusius su didelių kuro kiekių
deginimu. Dėl tasmet į Žemės atmosferą išmetamų apie 150 000
000 t pelenų, 100 000 000 t sieros oksidų (SO2, SO3), 60 000 000t
azoto oksidų (NO, NO2), 20 000 000 000 t anglies dioksido. Šios
medžiagos labai teršia gamtą. Dauguma jų tirpsta vandenyje-
Žemėje iškrinta rūgštūs lietūs. Neigiamai Žemę veikia ir
vadinamasis šiltnamio efektas –mūsų planetos atmosfera geba
praleisti Saulės ir iš dalies sulaikyti Žemės spndulius. Vis labiau
teršiant atmosferą, sutrinka pusiausvyra tarp šilumos kiekio kurį
Žemė gauna iš Saulės, ir šilumos kiekio, kurį Žemė atiduoda
aplinkai. Jei ir toliau taip bus teršiama atmosfera, gali pradėti
tirpti ledynai, o tai neigiamai paveiks visą Žemę. Taip pat kasmet
daugėja automobilių, o dėl to vis aktualesnės darosi jų keliamos
problemos: aplinkos tarša (kenksmingi deginiai, degalų
nutekėjimas, tepalai), kraštovaizdžio nuskurdinimas, autoavarijų padariniai.

Ozono sliuoksnio plonėjimas
Ozono sluoksniu vadinama žemes atmosferos dalis, kurioje yra santykinai didelė
ozono koncentracija. Didžioji atmosferos ozono dalis yra apatinėje stratosferos
dalyje, apie 15-35 km aukštyje, jo koncentracija didžiausia apie 2200.000 m aukštyje.
Ozono sluoksnį 1913 m. atrado prancūzu fizikai Charles Fabry ir Henri Buisson.
Smulkiau ozono sluoksnio charakteristikas tyrė britų meteorologas Gordon Miller
Bourne Dobson, sukūręs paprastą spektrofotometrą kurio pagalba buvo galima
išmatuoti stratosferos ozono kiekius nuo žemės. 1928- 1958 laikotarpyje Dobsonas
įsteigė pasaulinį ozono monitoringo stočių tinklą, kuris veikia iki šiol. Jo vardu
pavadintas ozono sluoksnio matavimo vienetas Dobsono vienetas.Ozono sluoksnis –
tai Žemės atmosferos (virš jūros lygio) sluoksnis, kuriame yra didesnė ozono O3
koncentracija. Ozono sluoksnis sugeria Saulės ir kitų kosminių kūnų ultravioletinius
spinduli Ozono sluoksnis – tai Žemės atmosferos (20-50 km virš jūros lygio)
sluoksnis, kuriame yra didesnė ozono O3 koncentracija. Ozono sluoksnis sugeria
Saulės ir kitų kosminių kūnų ultravioletinius spindulius, apsaugo Žemės gyvybę nuo
pavojingo jų poveikio, pakelia atmosferos temperatūrą. Per paskutinį dešimtmetį
pastebima ozono sluoksnio plonėjimo tendencija. Nuo 1985 virš Antarktidos
susidarė ozono “skylė”, kuri kas metai didėja ir plonėja. Ozono sluoksnį ardo chloro
junginiai – pramonės ir buities įrengimų veiklos atliekos. Taip pat jo storis priklauso
ir nuo metų laikų – rudenį sluoksnis mažesnis. 1987 m. Tarptautiniu Monrealio
susitarimu nutarta pasauliniu mastu kontroliuoti ozono sluoksnį naikinančių
medžiagų išmetimą į atmosferą, bet apčiuopiamų teigiamų poslinkių tikimasi tik po 5
– 10 metų. Ozono sluoksni ardo įvairios medžiagos: chlorfluoro angliavandeniliai
(CFC), halonai, metilchloroformas, metilbromidas, anglies tetrachloridas ir kt. (ozono
sluoksnį ardo chloro ir bromo junginiai). Šios medžiagos yra naudojamos
šaldytuvuose, kondicionavimo sistemose kaip šaldymo agentas, senuose
gesintuvuose, aerozoliniuose balionėliuose, chemikaluose, naudojamuose valyti
elektronikos detales. Matyti, kad, sumažėjus ozono sluoksniui kenkiančių chemikalų
suvartojimui, jis palengva atsikuria. Vis dėlto mažai tikėtina, kad jis pasieks iki 1980
m. buvusį lygį. Žemę saugančio ozono sluoksnio nykimas sąlygojamas
chlorfluormetano, kurį žmonės naudoja aerozolių ir vėsinimo įrangos gamybai.
Ozoną naikinantys chemikalai buvo uždrausti 1987 m. Monrealio protokolu, kurį
pasirašė 180 šalių. Ozono sluoksnis neutralizuoja didžiąją dalį ultravioletinių saulės
spindulių poveikio. Šie spinduliai padidina riziką susirgti odos vėžiu, katarakta, gali
pakenkti javų derliui ir jūros gyvūnams. Be abejo, nors pastebima, kad ozono
sluoksnis atsigauna, ultravioletinių saulės spindulių vis tiek reikėtų pasisaugoti.