SĄVARTYNAI LIETUVOJE IR EUROPOS SAJUNGOJE

Ištrauka

SĄVARTYNAI LIETUVOJE IR EUROPOS SAJUNGOJE

Įvadas
Sąvartynas arba atliekų kapinynas – įvairių atliekų kaupimo vieta. Atliekos gali būti
kaupiamos tiek žemės paviršiuje, tiek ir po žeme. Iki XX a. vidurio atliekų šalinimas sąvartynuose
buvo pagrindinis atliekų tvarkymo metodas. Sparčiai vystantis pramonei ir susirūpinus aplinkos
apsauga buvo sukurti kiti atliekų tvarkymo metodai: atliekų perdirbimas, biodegradavimas, atliekų
deginimas panaudojant išsiskiriančią šilumą elektros energijos gavybai ir šildymui.
Sąvartynų tipai:
 Pavojingų atliekų sąvartynai – tokie sąvartynai, kuriose deponuojamos pavojingos atliekos.
 Buitinių atliekų sąvartynai – sąvartynai, kuriuose kaupiamos komunalinės atliekos ir
nepavojingos pramonės atliekos, kurios yra panašios į buitines. Lietuvoje tokių sąvartynų 2006
m. buvo daugiau, kaip 800. Iš jų veikė 335 sąvartynai, didžiausi – Kariotiškėse, Vilniaus apskr.,
kuris priimdavo apie 200 000 t atliekų per metus, Lapių, Kauno apskr. – apie 119 000
t, Kalotės, Klaipėdos apskr., – apie 86 000 t, Liūdynės, Panevėžio apskr., – apie 65 000
t, Kairių, Šiaulių apskr., – apie 62 000 t per metus. Pagal ES reikalavimus 2010 m. Lietuvoje
turi likti 10 apskričių sąvartynų, tačiau įrengti juos neskubama. 2007 m. atiduotas naudoti tik
Aukštrakių sąvartynas prie Šiaulių.
 Inertinių atliekų sąvartynai paprastai atskirai neįrengiami. Atliekinės inertinės medžiagos
(pavojingų atliekų deginimo šlakas ir pelenai, nepanaudojamos statybos griovimo atliekos ir t.
t.) panaudojamos pavojingų atliekų sąvartynų ir buitinių atliekų sąvartynų perklojamajam sluoksniui.
Atliekų tvarkymas yra viena iš pagrindinių Europos sąjungos problemų. Atliekų
tvarkymo problema priskiriama prie svarbiausių ir neatidėliotinai spręstinų problemų, nes jų
kiekis nemažėja, o tik auga ir neigiamai veikia aplinką ir žmonių sveikatą, todėl šiuo metu vis
daugiau yra reguliuojama atitinkamais įstatymais ir teisės aktais. Šiuo metu ypač didelis
dėmesys yra skiriamas komunalinių atliekų surinkimui, antriniam žaliavų perdirbimui,
sąvartynų tvarkymui bei atliekų deginimui. Atliekų kaupimas sąvartynuose nėra geras
sprendimas nei gamtosaugos, nei ekonominiu požiūriu. Daug diskutuojama apie tai, kad reikėtų
statyti deginimo gamyklą, o gal ir kelias, šalyse, kuriose jų nėra, o iš to būtų gaunama dviguba
nauda, kaip atliekų utilizavimas ir atliekų panaudojimas energijos gamybai. Atliekų deginimas
– šiandien diskutuojamas klausimas ne vien Europoje, bet ir visame pasaulyje.

Literatūros analizė ir teisės aktai
Pagal biologinių atliekų apibrėžtį biologinės atliekos apima sodų ir parkų atliekas,
namų ūkių, restoranų, viešojo maitinimo įstaigų ir mažmeninės prekybos punktų maisto bei virtuvės
atliekas ir panašias atliekas iš maisto perdirbimo įmonių. Joms nepriskiriamos miškų ar žemės ūkio
sektorių liekanos, ir šis terminas neturėtų būti painiojamas su platesnę sąvoką žyminčiu biologiškai
skaidžių atliekų terminu, kuris taip pat vartojamas kitų biologiškai skaidžių medžiagų, tokių kaip
mediena, popierius, kartonas ir nuotekų dumblas, sąvokoms įvardyti.
Kiekvienais metais ES susidaro 118–138 mln. tonų biologinių atliekų, iš kurių apie 88
mln. tonų – komunalinės atliekos. Numatoma, kad iki 2020 m. jų kiekis padidės vidutiniškai 10 %.
Šiuo metu ES valstybėse narėse šis klausimas sprendžiamas įvairiai.