ATMOSFEROS TARŠA

Ištrauka

ATMOSFEROS TARŠA

TURINYS
1.ATMOSFEROS ORO TARŠA
2.ORO TARŠA IR APSAUGA LIETUVOJE
3.ATMOSFEROS TERŠIMAS
4.GLOBALINIS KLIMATO ATŠILIMAS, PRIEŽASTYS IR PASĖKMĖS
5.NAUDOTA LITERATŪRA

ATMOSFEROS ORO TARŠA
Atmosfera – žemės rutulį gaubiantis daugiau kaip 800 km storio dujų apvalkalas. Atmosferos oras
– įvairiausių dujų mišinys. Pagrindinės sudedamosios dalys – azotas (apie 78 %) ir deguonis (apie 21 %).
Atmosferoje taip pat yra anglies dioksido ir inertinių dujų. Tarp dalelių, kurios dažnai padaro orą matomą,
nuspalvina dangų ir debesis, yra mažyčių vandens lašelių (iš jų susidaro rūkana, rūkas, ir žemutiniai
debesys) bei ledo kristalų (sudarančių aukštutinius debesis). Iš jūrų į orą patenka druskos kristalėlių, o iš
sausumos – dulkių, kuriose rasime smiltelių, augalų žiedadulkių ir sporų bei daugybę kitokių medžiagų
(įvairių cheminių junginių, bakterijų ir panaš.).
Atmosferoje 10 – 50 km aukštyje yra gausu ozono, todėl šis atmosferos sluoksnis vadinamas
ozono sfera. Ozonas atmosferoje susidaro iš deguonies, kai jį veikia ultravioletiniai saulės spinduliai.
Didžiausia ozono koncentracija atmosferoje yra 20 – 25 km aukštyje. Šis atmosferos sluoksnis dar
vadinamas ozono sluoksniu. Ozonosfera sugeria gyvybei pavojingus ultravioletinius spindulius. Didesnis
šių spindulių kiekis labai pavojingas žmonėms ir kitiems gyviems organizmams, nes galima susirgti odos
vėžiu, pažeidžiama akių tinklainė, silpnėja gyvų organizmų atsparumas ligoms. Šiandien visi žino, kad
ozono sluoksnis plonėja, todėl juo reikia labai rūpintis.
Atmosfera niekada nebuvo idealiai švari. Ugnikalnių veikla, Žemės paviršiaus išpustymas, įvairios
žiedadulkės, sporos jau priešistoriniais laikais sąlygojo atmosferos užterštumą. Tai natūrali (gamtinė) oro
tarša, kurios padarinius pati gamta greitai atitaisydavo. Ir dabar atmosferą tebeteršia išsiveržę ugnikalniai,
vėjo sukeltų dulkių debesys, miškų gaisrai, tačiau daug pavojingesnė yra antropogeninė (žmogaus
sukelta) oro tarša. Ji kelia kur kas didesnę grėsmę žmogui ir gamtai, nes aplinka vis labiau teršiama
junginiais, kurių Žemėje iki šiol nebuvo. Gyvi organizmai prie jų nėra prisitaikę ir todėl daugelis jų žūva.
Aerozolis – tai smulkiųjų skystų arba kietų dalelių ir dujų mišinys. Debesys ir dūmai – natūralus
aerozoliai, o tie kuriuos purškiame iš balionėlių (pvz. orkaičių valikliai, dažai, kvepalai), yra pramonės
gaminiai. Ir gamtinių ir žmogiškųjų procesų rezultatas yra ore esančios medžiagų dalelės, arba aerozoliai.
Jie veikia sveikatą, aplinką bei klimatą. Šios dalelės – tai smulkiausios kietos dalelės ar skysčio lašeliai,
pradedant kelių molekulių grupelėmis ir baigiant matomomis dulkių dydžio dalelėmis. Labai smulkios
dalelės paklūsta Brauno judesiams, koaguliacijai ir kondensacijai; didelės dalelės labiau panašios į kietą
kūną ir jas veikia traukos jėga. Pirminės dalelės būna didesnės (nuo 1 iki 20 mikronų, ir jas išmeta tiesiog
į atmosferą gamyklų kaminai, žvyro smulkinimo agregatai ir aukštakrosnės, bei gamtiniai šaltiniai, kaip
miško gaisrai ir vandenyno purslai.
Antrinės dalelės paprastai mažesnės už 1 mikroną, nors jų dydis svyruoja nuo 0.005 iki keleto
mikronų, ir susidaro cheminių reakcijų atmosferoje metu. Joms priklauso sulfatai, nitratai ir
angliavandeniliai. Mažiausios antrinės dalelės susidaro fotocheminių reakcijų metu, didesnės atsiranda
šioms koaguliuojant bei kondensuojantis. Didesnes pirmines ir antrines daleles iš atmosferos pašalina
traukos jėgos, mažesnės dalelės iškrenta nuosėdomis.