Kazimiero teisyno analizė

Ištrauka

Turinys
1.Įvadas
2.Kazimiero teisyno galiojimo ribos
3.Kazimiero teisyno baudžiamosios teisės bruožai
4.Teismo procesas Kazimiero teisyne
5.Išvados
6.Literatūra

Įvadas
Vienas iš įdomiausių LDK teisės šaltinių yra vadinamasis Kazimiero teisynas. Kazimiero teisynas –
tai dokumentas, nurodantis LDK piliečių teises, paskelbtas 1468 m.
Teisynas apima baudžiamąją, civilinę, administracinę teises ir teismą. Daugiausia dėmesio skiriama
baudžiamajai teisei. Už savo darbus atsako kiekvienas žmogus individualiai, o ne šeima ar giminė.
Bajorams tai buvo deklaruota 1447 m. privilegijoje, o teisyne tai taikoma visiems nedarant skirtumo tarp luomų.
Šio darbo tikslas yra susipažinti ir išnagrinėti Kazimiero Teisyno pagrindinius bruožus.
Kazimiero teisyno galiojimo ribos
Žvelgiant į LDK teisės šaltinių istoriografiją, nesunku pastebėti, jog greta Lietuvos Statutų
nagrinėjamo nemažai dėmesio susilaukė keleto spausdintinių puslapių ir vos 25 straipsnių Lietuvos
didžiojo kunigaikščio Kazimiero 1468m. patvirtintas dokumentas, tekste pavadintas „list“, kuris
vėliau buvo pavadintas Kazimiero teisynu.
Teisynas skiriamas žemvaldžiams feodalams, įgijusiems imunitetą, kurie turėjo teisti savo valdinius
– bajorus ir valstiečius. Tai nuostatai, kokias bausmes jie gali skirti ir kaip jas nustatyti. Tyrinėtojai
nesutaria dėl jo vietos LDK bendrojoje istorijos ir teisės šaltinių sistemoje: ar Kazimiero Teisynas
buvo bendras valstybės aktas, t.y. galiojęs visoje LDK, ar tik vietinės reikšmės dokumentas. Dvi
priešingos tezės atsirado dėl to, kad istorikų nebuvo suprastas teisės teorijoje ir praktikoje
įgyvendinamas teisės galiojimo erdvėje taikymas.
Teisyno suradimo metu manyta, jog LDK – vienalytė valstybė ir įstatymai galioję visoje jos
teritorijoje. Tuo tarpu slavų teisės istorikas V.A.Maciejovskis teigė, jog Teisynas veikęs buvusiose
Rusios žemėse, nes šalia jo, toje pačioje nuorašų knygoje, įrašytas Smolenskui skiriamas žagrės mokestis.
XIX a. pabaigoje įvyko žymių pasikeitimų istorikų pažiūrose į Lietuvos valstybę. Įvairių tyrinėtojų
veikaluose įrodoma, kad LDK nesudarė vienalyčio kūno, kad kultūros atžvilgiu ji buvo nevienoda,
kad jos sudėtinės dalys skyrėsi ir socialiniu susiskaidymu. Tada ir kilo klausimas, ar teisė galėjo būti bendra visai valstybei.
Ukrainietis R.Laščenka ir vilnietis T.Vrublevskis buvo tos nuomonės, kad Kazimiero Teisynas –
pirmasis bendros kodifikacijos bandymas. Kitą nuomonę plačiai išdėstė ir argumentavo
S.Borisenoka. Jis teigė, kad Teisynas veikęs tik tikroje Lietuvoje ir nelietęs Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės žemių (sričių). Tokia nuomonė jis įrodinėjo tuo, kad pačiame įstatyme nepasakyta,
kad jis veikiąs visoje valstybėje, vėliau, 1501m., Volynės žemės privilegijoje sakoma, jog čia
veikianti vietos teisė, iki būsianti įvesta bendra surašytoji statute. Vadinasi, Teisynas nenaikinęs
vietos teisės, todėl nesą pagrindo pripažinti Teisyną pirmuoju bandymu kodifikuoti teisę visai
valstybei. Teisynas esąs paprotinės teisės kodifikacija.
Tą patį teigia ir I.Lappo. Teisyne minimi vaivados, kurie prižiūri teismus, o vaivados buvo įvesti tik
tikrojoje Lietuvoje nuo 1413m. Buvo sudarytos Vilniaus, Trakų ir kiek vėliau Naugarduko
vaivadijos. Tuo tarpu Polocko, Smolensko ir Vitebsko žemėse jos buvo įvestos tik XVI a. 1468 m.
seime, kuris priėmė Teisyną, buvo atstovaujama tikroji Lietuva, o ne visa LDK.
Štai dar keletas faktų parodančių, kad Kazimiero teisynas buvo skirtas ne tikrajai Lietuvai, bet LDK žemėms.
1.Kazimiero Teisynas pačioje Lietuvoje buvo išnykęs;
2.Kazimiero Teisyno teksto nėra Lietuvos Metrikoje;
3.Kazimiero Teisynas neminimas tikrosios Lietuvos arba žemių teismo sprendimuose;
4.Kazimiero Teisynų nesiremia joks raštas ar privilegija;
5.Kazimiero Teisynas užsiliko tik rusų žemėse;
6.Kazimiero Teisyne netvirtinamos Lietuvos bajorų politinės teisės, o skelbiamos teisenos
normos žemvaldžiams.