Tėvynė – tai žmogaus namai, gimtasis kraštas, jo širdis. Meilė tėvynei yra viena
svarbiausių žmogaus pamatinių vertybių. Tik tėvynėje žmogus jaučiasi iš tikrųjų laisvas, saugus,
randa ramybę, šilumą. Dėl tėvynės aukojamasi, ja didžiuojamasi. Gera girdėti, kai žmogus,
netapatindamas tėvynės su seimu ar savo materialine gerove, sako – myliu tėvynę. Skaudžiuose
mūsų tautos istorijos verpetuose stiprios dvasios žmogus dažnai rinkdavosi ne asmeninę laimę, o
pareigą tėvynei. Tėvynės vaizdiniai dažni įvairių tautų literatūroje. Ji dažniausiai idealizuojama, nes
yra vienintelė žmogui, vaizduojama kaip didinga vieta, neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis.
Tėvynės paveikslas lietuvių literatūroje atskleidžiamas daugelio autorių. Baranauskas vaizduoja
gražią, bet niokojamą ir vis atgyjančią Lietuvą, Maironis aukština herojinius praeities vaizdus,
atskleidžia gimtinės kraštovaizdį, o Salomėja Nėris savo kūryboje tėvynę vaizduoja, kaip karo
nuniokotą kraštą.
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!