SOCIALINIO DARBUOTOJO VAIDMUO SKATINANT SENYVO AMŽIAUS ASMENŲ SAVIREALIZACIJA GLOBOS NAMUOSE

Ištrauka

SOCIALINIO DARBUOTOJO VAIDMUO SKATINANT SENYVO AMŽIAUS ASMENŲ SAVIREALIZACIJA GLOBOS NAMUOSE
Bakalauro baigiamasis darbas

TURINYS
ĮVADAS 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA 9
1.1. Savirealizacijos samprata ir ją lemiantys veiksniai senyvo amžiaus asmenims 9
1.1.1.Socialinės aplinkos ir tarpasmeninių ryšių įtaka senyvo amžiaus asmenų savirealizacijos galimybėms 12
1.2.Socialinių paslaugų globos institucijose vaidmuo senyvo amžiaus asmenų savirealizacijos procese 16
1.3.Socialinio darbuotojo veikla skatinant senyvo amžiaus asmenų savirealizaciją 21
2. TYRIMO METODOLOGIJA 25
2.1. Tyrimo dizainas 25
2.2.Tyrimo imtis 25
2.3. Tyrimo metodai 26
2.3.1. Duomenų rinkimas 27
2.3.2. Tyrimo instrumentas 28
2.3.3. Duomenų analizė 29
2.4.Tyrimo etika 29
3.TYRIMO REZULTATAI 30
DISKUSIJA 43
IŠVADOS 48
REKOMENDACIJOS 49
LITERATŪRA 50
PRIEDAI 56

ĮVADAS
Temos aktualumas. Lietuvoje pastebima, kad vis daugiau žmonių sulaukia garbingo
amžiaus, o visuomenės senėjimas kelia vis didesnį poreikį užtikrinti tinkamą senyvo amžiaus asmenų
priežiūrą ir gyvenimo kokybę. Dėl to vis svarbesnė tampa ne tik fizinė senyvo amžiaus asmenų
priežiūra, bet ir jų savirealizacija bei galimybės aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Atsižvelgiant į šias tendencijas, tampa aišku, kad rūpinimasis vien fiziniais poreikiais nebėra
pakankamas, todėl dar reikia sudaryti sąlygas prasmingam gyvenimui, socialiniam įsitraukimui ir
asmeninio tapatumo išlaikymui. Lietuvos statistikos departamento duomenimis (2020 m.), vyresni
nei 65 metų gyventojai sudaro apie penktadalį (20 %) šalies populiacijos, o šis skaičius ateityje tik
didės (Lietuvos statistikos departamentas, 2024). Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) taip pat
akcentuoja globalias senėjimo problemas. Jų duomenimis, iki 2050 m. pasaulyje gyvens daugiau nei
2 milijardai vyresnio amžiaus asmenų (PSO, 2024). Didėjant šiam skaičiui, kyla klausimas ne tik kaip
užtikrinti jų saugumą, bet ir kaip padėti jiems jaustis oriai, reikalingais ir visaverčiais gyvenant net ir
globos įstaigose. Dauguma vyresnio amžiaus asmenų siekia kuo ilgiau išlikti savarankiškais ir
gyventi savo namuose. Toks reiškinys dažnai apibūdinamas kaip „senėjimas savo aplinkoje“ (Vos ir
kt., 2020). Charenkova (2023) taip pat pabrėžia, kad daugelis senyvo amžiaus asmenų teikia
pirmenybę priežiūrai namuose, tačiau jų globėjams vis dar trūksta socialinės paramos, o pagalbos
namuose tenka laukti mėnesiais. Dėl to ilgalaikės globos įstaigų paslaugų poreikis didėja. Šiame
kontekste savirealizacijos užtikrinimas tampa ne tik asmeniniu poreikiu, bet ir socialiniu iššūkiu, kurį
spręsti turi visa socialinių paslaugų sistema.
Savirealizacija tampa svarbi senyvo amžiaus asmenų gyvenimo kokybei ir prisitaikymui prie
visuomenės pokyčių. Senyvo amžiaus asmenims labai svarbu jaustis reikalingais, pasitikėti savimi ir
būti įsitraukusiems į socialinį gyvenimą (Zhang ir kt., 2024). Pasak Charenkovos (2017), kai tampa
sunkiau gyventi savarankiškai ir kai artimųjų pagalbos nepakanka, daugelis apsigyvena globos
namuose. Čia jie gauna ne tik fizinę priežiūrą ir medicininę pagalbą, bet ir socialines paslaugas.
Toliušienė, Virbalis (2021) teigia, kad labai svarbus yra socialinių darbuotojų vaidmuo. Jei personalas
gerai supranta senėjimo procesus ir senyvo amžiaus asmenų poreikius, jie gali padėti jiems lengviau
įsitraukti į įvairias veiklas ir išlaikyti aktyvumą.
Tyrimo problema. Mokslinėje literatūroje vis dar trūksta išsamių tyrimų, nagrinėjančių
socialinio darbuotojo vaidmenį, skatinant senyvo amžiaus asmenų savirealizaciją globos namuose.
Užsienio mokslininkų straipsniuose savirealizacijos reikšmę senyvo amžiaus asmenims analizavo
Laceulle (2018), kuris pabrėžė, kad ji glaudžiai susijusi su socialiniu aktyvumu ir žmogaus tapatumo
išlaikymu. Taip pat savirealizacijos ir senyvo amžiaus asmenų socialinės gerovės sąsajas nagrinėjo
Ferrand ir kt. (2014), o socialinių darbuotojų įtaką...