SOCIALINĖS GEROVĖS UŽTIKRINIMAS PAGYVENUSIŲ IR SENŲ ŽMONIŲ GYVENANČIŲ GLOBOS NAMUOSE SOCIALINIŲ LŪKESČIŲ ANALIZĖ

Ištrauka

SOCIALINĖS GEROVĖS UŽTIKRINIMAS: PAGYVENUSIŲ IR SENŲ
ŽMONIŲ GYVENANČIŲ GLOBOS NAMUOSE SOCIALINIŲ LŪKESČIŲ
ANALIZĖ
Magistro baigiamasis darbas

TURINYS
SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS 4
IVADAS 5
I. PAGYVENUSIŲ IR SENŲ ŽMONIŲ SENĖJIMO ĮŽVALGOS 8
1.1. Gyventojų senėjimo įžvalgos socialiniame kontekste 8
1.2. Pagyvenusių ir senų žmonių socialinė gerovė, kaip prielaida oriai gyventi 14
1.3. Pagyvenusių ir senų žmonių gerovę reglamentuojančių teisės aktų apžvalga 17
II. PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS: SITUACIJOS LIETUVOJE ANALIZĖ 21
2.4. Pagyvenusių ir senų žmonių skaičiaus ir pragyvenimo lygio dinamika 21
2.5. Pagyvenusių ir senų žmonių užimtumas darbo rinkoje 25
2.6. Socialinių paslaugų teikimas pagyvenusiems ir seniems žmonėms 26
III. PAGYVENUSIŲ IRSENŲŽMONIŲSOCIALINĖS GEROVĖS UŽTIKRINIMAS 
TENKINAT SOCIALINIUS LŪKESČIUS. TYRIMAS 33
3.1. Tyrimo metodika 33
3.2. Tyrimo rezultatų aptarimas 35
3.2.1. Tyrimo dalyvių demografiniai duomenys 35
3.2.2. Esamos situacijos vertinimas 36
3.2.3. Problemos, su kuriomis susiduria pagyvenę ir seni žmonės, gyvenantys X globos 
namuose 46
3.2.4. Pagyvenusių ir senų žmonių poreikių analizė 51
IŠVADOS 54
REKOMENDACIJOS 55
DISKUSIJA 56
PRIEDAI 66

ĮVADAS
Tyrimo problema, aktualumas ir praktinė reikšmė. Gyventojų senėjimas yra viena iš
didžiausių Europos visuomenės socialinių ir ekonominių XXI amžiaus problemų. Tai yra aktualu
visoms Europos Sąjungos (ES) valstybėms narėms ir tai turi įtakos beveik visų sričių Europos
Sąjungos politikai. Remiantis ES statistikos tarnybos „Eurostat“ prognozėmis, Lietuvoje ir toliau
numatomas spartus gyventojų senėjimas, tikėtina, kad 2060 m. pradžioje beveik 37 procentai
Lietuvos gyventojų bus pagyvenę žmonės, tuo tarpu ES jų bus 27-35 procentai (Lietuvos statistikos
departamentas, 2017).
Gyventojų senėjimas charakterizuojamas gyventojų senėjimo rodikliu (indeksu ,kuris gali būti
nustatomas keliais būdais. Jungtinių Tautų Organizacija (toliau – JTO) rekomenduoja gyventojų
senėjimo rodikliu laikyti 65 metų ir vyresnių žmonių skaičių ( proc.) tarp visų gyventojų, o
remiantis Pasaulinės Sveikatos Organizacijos ( toliau – PSO) apibrėžimu, pagyvenę žmonės laikomi
nuo 60 iki 74 metų amžiaus, seni žmonės – nuo 75 metų iki 90 metų, o virš 90 metų – vadinami
ilgaamžiais.
Lietuva, kaip ir daugelis Europos šalių, susiduria su visuomenės senėjimo tendencija –
vidutinis gyventojų amžius ilgėja, o gimstamumas mažėja. Pats savaime visuomenės senėjimas yra
pažangos procesų – medicinos laimėjimų, gyvenimo gerovės kilimo rezultatas, tačiau keičiantis
santykiui tarp mokančių įnašus dirbančiųjų bei gaunančių pensijas pensininkų, valstybės tampa
nepajėgios užtikrinti orią ir aprūpintą senatvę pagyvenusiems ir seniems asmenims. Statistikos
departamento duomenimis, 2018 pradžioje Lietuvoje kas ketvirta moteris ir kas šeštas vyras buvo
peržengęs 60 metų ribą, prognozuojama, kad 2050 metais kas trečias Lietuvos gyventojas bus
sulaukęs pensinio amžiaus. Senstant visuomenei valstybė susiduria su rimtomis socialinėmis ir
ekonominėmis problemomis, kadangi siekiant įdarbinti vyresnio amžiaus žmones ir užtikrinant
pilnavertę senatvę reikia ilginti pensinį amžių.
Šalyje vykdant socialinę reformą, atsirado naujos sudėtingos socialinės problemos, todėl vis
aktualesnė tampa socialinės paramos ir socialinio darbo svarba. Gerėjant pragyvenimo lygiui,
atsiranda iki šiol mums neįprasti socialiniai skirtumai ir tendencijos: kai kurie žmonės atsidūrė ties
skurdo riba ar už jos ribų, todėl akivaizdu, kad tam turi įtakos nepakankamai išplėtota socialinių
paslaugų sistema. Nors valstybė išlieka pagrindine socialinių paslaugų tiekėja ir organizatore, tačiau
ji dažniausiai patenkina tik minimalius fiziologinius socialiai remtinų gyventojų poreikius, tame
tarpe ir pagyvenusių, ir senų žmonių.
Socialinės gerovės užtikrinimą pagyvenusiems ir seniems žmonėms tenkinant socialinius
lūkesčius nagrinėjo įvairūs lietuvių mokslininkai: Bartkutė (2000) analizavo bendravimo su senais
žmonėmis ypatumus, Gruževskis, Okunevičiūtė-Neverauskienė, Česnuitytė (2007) tyrė asmenų
neturinčio pagrindinio išsilavinimo integracijos į Lietuvos rinką problemas, Mockus, Žukaitė(2012)
tyrė sėkmingą senėjimą psichologiniu aspektu, Spirgienė, Macijauskienė (2008) vertina
pagyvenusių žmonių poreikius stacionariose ilgalaikės globos institucijose. Šurkienė, Stukas, Alekn, Melvydaitė (2012) analizavo populiacijos senėjimą. Taip pat socialinės gerovės užtikrinimą pagyvenusiems ir
seniems žmonėms aktualizavo...