SAVANORIŲ ĮTRAUKIMO Į SOCIALINIŲ PASLAUGŲ TEIKIMĄ VALDYMAS SAVIVALDYBĖJE

Ištrauka

SAVANORIŲ ĮTRAUKIMO Į SOCIALINIŲ PASLAUGŲ TEIKIMĄ VALDYMAS SAVIVALDYBĖJE
Magistro darbas

TURINYS
SANTRAUKA 3
SUMMARY 4
LENTELĖS 7
PAVEIKSLAI 8
ŽODYNAS 9
ĮVADAS 11
1. SAVANORIŲ ĮTRAUKIMO Į SOCIALINIŲ PASLAUGŲ TEIKIMĄ VALDYMO SAVIVALDYBĖJE 
TEORINIAI ASPEKTAI 16
1.1. Viešojo valdymo inovacijų teikiant socialines paslaugas savivaldybėje teoriniai aspektai 16
1.1.1. Naujasis viešasis valdymas, kaip į socialumą orientuotas, piliečių dalyvavimą aktualizuojantis 
valdymas 16
1.1.2. Savanorių įtraukimas į viešųjų paslaugų teikimą viešojo sektoriaus institucijoje kaip viešojo valdymo 
inovacija 18
1.1.2.1. Viešojo valdymo inovacijos samprata ir tipai 19
1.1.2.2. Problemos įgyvendinant inovacijas viešajame sektoriuje 22
1.1.2.3. Inovacijos socialinėms visuomenėms problemoms spręsti 23
1.2. Socialinių paslaugų administravimas savivaldybėje teoriniu aspektu 25
1.2.1. Savivaldybės vaidmuo viešųjų paslaugų administravime 25
1.2.1.1. Viešųjų paslaugų samprata 25
1.2.1.2. Viešųjų paslaugų administravimas ir savivaldybių funkcijos tame procese 26
1.2.2. Socialinių paslaugų teikimas savivaldybėje 29
1.2.2.1. Socialinių paslaugų samprata ir jų tipai 29
1.2.2.2. Socialinių paslaugų teikimas 30
1.2.2.3. Socialinių paslaugų teikimo valdymas 32
1.2.3. Savanorystės žmogiškųjų išteklių vystymas viešojo sektoriaus institucijoje 34
1.2.3.1. Žmogiškųjų išteklių politika organizacijoje ir savanorių vieta joje 34
1.3. Savanorystė, kaip žmonių išteklius organizacijoje papildanti galimybė 37
1.3.1. Savanorystės samprata 37
1.3.2. Savanorystės kuriamos socialinės naudos 40
1.3.3. Savanorių aktyvumas viešųjų paslaugų teikime 43
1.3.4. Savanorių įtraukimo į socialinių paslaugų teikimą praktika viešajame valdyme 44
1.3.4.1. Savanorių įtraukimo į viešųjų paslaugų teikimą valdymas nacionaliniu Lietuvoje kitų ES ir pasaulio 
valstybių kontekste 44
1.3.4.2. Savanorių įtraukimo į viešųjų paslaugų teikimą valdymas kitose ES valstybėse 45
1.3.4.3. Naujos savanorystės galimybės socialinių paslaugų teikime Lietuvos savivaldybėse 49
2. SAVANORIŲ ĮTRAUKIMO Į SOCIALINIŲ PASLAUGŲ TEIKIMĄ VALDYMO SAVIVALDYBĖJE 
TYRIMO METODOLOGIJA 51
2.1. Tyrimo metodologijos pagrindimas 51
2.2. Tyrimo metodai ir instrumentai 52
2.2.1. Dokumentų analizė 52
2.2.2. Kokybinis tyrimas taikant apklausos raštu metodą 53
2.3. Tyrimo eiga ir etika 54
3. SAVANORIŲ ĮTRAUKIMO Į SOCIALINIŲ PASLAUGŲ TEIKIMĄ VALDYMO SAVIVALDYBĖJE 
TYRIMO REZULTATAI 55
3.1. Savanorių įtraukimo į socialinių paslaugų teikimą savivaldybėse teisinės ir administracinės aplinkos 
analizė 55
3.1.1. Savanoriškos veiklos teisinis reglamentavimas Lietuvoje 55
3.1.2. Savanoriškos veiklos reglamentavimas savivaldybėje 57
3.1.3. Kiti politiniai ir administraciniai veiksniai, aktyvinantys savanorių įtraukimą savivaldybėje 59
3.2. Savanorių įtraukimo į socialinių paslaugų teikimą valdymo savivaldybėje kokybinio tyrimo rezultatai .63
3.2.1. Šilalės ir Tauragės savivaldybių formalios informacijos valdant savanorių įtraukimą į socialinių 
paslaugų teikimą analizė 63
3.2.2. Savanorių įtraukimo į socialinių paslaugų teikimą valdymo savivaldybėje kokybinio tyrimo analizė 65
IŠVADOS 80
REKOMENDACIJOS 82
LITERATŪRA 83
PRIEDAI 91

ĮVADAS
Temos aktualumas. Visuomenė reikalauja iš viešojo sektoriaus institucijų efektyvumo, naujų veiklos formų,
nuolat gerėjančių kokybinių veiklos rezultatų. Tam pasiekti vis svarbesniais tampa didelio organizacijų
lankstumo, kūrybingumo, kompetencijos, iššūkių prisiėmimo reikalaujantys veiklos aspektai: viešųjų
paslaugų teikėjų ir vartotojų santykiai, viešojo sektoriaus struktūrų organizaciniai pokyčiai, viešųjų programų
ir projektų bei visų veiklos rūšių – informacinių, technologinių, finansinių ir žmogiškųjų išteklių valdymo –
inovacijos. Modernaus viešojo sektoriaus raidą lemia pasaulyje vykstantys pokyčiai, egzistuojantys
paradoksai ir konfliktai. Svarbiausiais iš jų laikytini itin spartūs socialiniai pokyčiai, susiję ne tik su
didėjančiu gyventojų skaičiumi, bet ir su socialinių pokyčių ekonominiais bei valdymo ypatumais bei
didėjančiomis žinių ir informacijos galimybėmis.
Lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių visuomenė sensta: 1990 m. senatvės pensijos amžiaus sulaukę
gyventojai sudarė 19,1 proc. visų šalies gyventojų, 2014 m. – 22,4 proc. 2018 m. ketvirtadalis - 25 proc.
šalies gyventojų. Ilgėjant gyvenimo trukmei (1990 m. vidutinė gyvenimo trukmė buvo 71,4 m., 2012 m. –
73,98 m., 2018 m. - 75,7 m.) senyvo amžiaus žmonių dalis ateityje didės. Prognozuojama, kad 2060 m.
pradžioje beveik 37 proc. Lietuvos gyventojų bus pagyvenę žmonės. Pajamų nelygybė ir skurdas Lietuvoje
tebėra vieni didžiausių Europos Sąjungoje (ES):...