R. Rakausko parodos “Vilniaus ir Kauno šiokiadieniai” analizė

Ištrauka

Fotografijos namų darbas

1. Kaip atrodo parodos ekspozicija (apšvietimas, rėmai, kokybė, salės vaizdas) ?
Nors man pačiam asmeniškai fotografijų parodose lankytis nėra tekę ir įvertinti šios parodos
ekspozicijos platesniame kontekste negaliu, man į akis labai krito disharmonija tarp įspūdžio, kurį
suteikia salės vaizdas, ir nuotraukų perteikiamos emocijos. Mano nuomone, Kauno fotografijos
galerija kiek per daug ryškiai apšviesta bei sterili. Dėl to dingsta jaukumo jausmas, ypač svarbus
eksponuojant Rakausko – labai humaniško ir dvasingo autoriaus - darbus. Apšvietimo klaidos
išryškėjo ir techniniuose aspektuose – nuo stiklų daug kur buvo nereikalingų atspindžių, dažnai
žiūrint į nuotrauką buvo galima matyti ir neryškų savo siluetą. Manau, jog butų buvę teisingiau visą
salę apšviesti ne tokia ryškia (kiek romantiška) šviesa, o stipresnį apšvietimą akcentuoti į pačias
fotografijas.
Neturiu jokių priekaištų rėmams ir nuotraukų kokybei. Rėmai – minimalistiniai,
nepritraukiantys nereikalingo dėmesio, tačiau puikiai papildantys fotografiją, suteikiantys ramybės
pojūtį. Patiko, kad rėmai pasirinkti “lengvo” dizaino. Papildomos formos būtų išdarkiusios
ganėtinai nedidelio formato nuotraukų vaizdą.
Fotografijų kokybė taip pat puiki. Žinoma, kuomet fotografuojama nespalvotai, ją išgauti yra
lengviau. Sumažėja kontrastų, spalvų derinimo poreikis. Todėl iš esmės kiekviena nespalvota
nuotrauka gali atrodyti ženkliai kokybiškesnė nei spalvota. Taigi, nors nuotraukos ir buvo puikios
kokybės, manau, kad pagrindinis Rakausko talentas slypi ne techninėje nuotraukos pusėje, o
kompozicijos formavime ir sugebėjime pajausti ir į nuotrauką perkelti žmonių nuotaikas.
2. Kodėl jaunas žmogus (R. Rakauskas) kuria tokias fotografijas? Ką jis nori parodyti? Kodėl
rinkosi tokias temas?
Sunku analizuoti, kodėl žmogus renkasi vieną ar kitą tematiką savo kuriamam menui,
nežinant, kokiomis aplinkybėmis ir kokių jausmų vedinas jis gyveno. Visgi, R. Rakauskas –
studijavo žurnalistiką, tad toks faktas iš dalies pasako, kodėl jo fotografijos – reportažinio žanro.
Lieka klausimas – kodėl jo fotografijose vyrauja šviesi nuotaika, o beveik nematyti skausmo ir
nusivylimo? Visgi tikras reportažinių nuotraukų kūrėjas turėtų išlikti objektyvus. Manau, taip yra
dėl to, kad jis siekė parodyti žmonėms, kad gyvenimas yra daug gražesnis negu jie patys dažnai jį
įsivaizduoja. Kaip pats fotografas teigia: „Mano misija – rodyti šviesų gyvenimą, tokį, kokį aš ir
patyriau“. Taigi Rakauskas sujungęs reportažinį žanrą su sau būdingu humaniškumu ir dvasingumu,
kuria kiek stilizuotą, lengvai poetizuotą ir, manyčiau, šiek tiek pagražintą Sovietinių laikų Kauno ir
Vilniaus dokumentiką. Galėčiau spėti, kad tam tokiam pasirinkimui turėjo įtakos daugeliui jaunų
žmonių būdingas idealizmas bei noras pakeisti esamą pasaulį į gerą, suteikti žmonėms ne skausmą,
o parodyti, kad geros emocijos yra visada šalia mūsų. Tai suprasti žmogui yra labai svarbu.