Organizacijos ir individualaus darbo planavimas

Ištrauka

ORGANIZACIJOS IR INDIVIDUALAUS DARBO PLANAVIMAS
Vadybos dalyko referatas

TURINYS
ĮVADAS 3
1. PLANAVIMO MOKSLO SAMPRATA 4
1.1 Planavimo svarba 4
1.2 Pagrindiniai darbo planavimo žingsniai 5
2. DARBO PLANAVIMAS 6
2.1 Darbo planavimas pagal planavimo laikotarpio trukmę 6
2.2 Planai pagal išorinį skirtumą 7
2.3 Planai pagal veiklos trukmę ir periodiškumą 7
IŠVADOS 9
NAUDOTA LITERATŪRA 10

ĮVADAS
Ne paslaptis, jo šiais naujaisiais moderniais laikais visose organizacijose
bandoma siekti geriausių ir kokybiškiausių darbo rezultatų, o kiekvienas individas svajoja
apie garbę ir sėkmę, siekia kitų pagarbos ir žavėjimosi. Mokslui sparčiai žingsniuojant į
priekį, atrandama daugybė būdų, kaip visa tai pasiekti ne tik asmeniniame gyvenime, tačiau ir
versle bei kitose srityse. Mąstoma apie laiko, darbo jėgos, kapitalo išteklius, kuriamos
veikimo teorijos. Visa tai pasiekiama, rodos, labai nesunkiai – pasitelkiant tikslus bei
planavimą.
Tikslai ir planai – būtina bet kokios visuomenės gyvenimo dalis. Tikslas – tai
geidžiama ateities būklė kurios nori pasiekti organizacija ar atskiras individas. Planas –
judėjimo prie nustatytų tikslų „maršrutas“, apimantis įvairias tarpines užduotis. Kiekvienas
žmogus ar organizacija pradėdami kokį nors darbą turi kruopščiai apgalvoti, ką būtent, per
kiek laiko, kokiais būdais ir kokiomis priemonėmis reikės tai daryti, kokie yra jų tikslai ir
kokį planą reikėtų rinktis. Priešingu atveju bet kokie ketinimai gali būti neįvykdomi.
Pagrindinė kiekvienos tikslingos veiklos rūšies stadija yra tikslų iškėlimo ir
būdų jiems siekti pasirikimo procesas. Galutinis šios stadijos rezultatas yra idealus gamybos
proceso eigos, skirtos organizacijos ar asmens pagrindiniam tikslui siekti, modelio sudarymas
– planavimas. Taigi šio darbo tikslas ir yra artimiau susipažinti su planavimo svarba bei
organizacijų ir individualaus darbo planavimu, perteikti pagrindinius darbo planavimo būdus
bei jų ypatybes.

1. PLANAVIMO MOKSLO SAMPRATA
Mokslas visada buvo suprantamas kaip žmonių veikla, kurios funkcija yra gauti ir
sisteminti teoriškai objektyvias žinias apie tikrovę. Planavimas, kaip savarankiška žinių šaka,
taip pat yra mokslas, speciali vadybinės veiklos sritis ir tam tikra prasme net menas, kuris
aprėpia visas visuomenės gyvenimo sferas. Jo uždavinys – parengti planavimo metodologiją
ir teoriją, atskleisti dėsnius ir dėsningumus, nustatyti planavimo principus, plėtros kryptis bei
galimybes ir jas tinkamiausiai panaudoti gamybai tobulinti.
Skubančiame pasaulyje nuolat didėja reikalavimai valdymo personalui rengti,
darbui organizuoti ir kitoms įvairioms sritims, tad technikos, kultūros ir ekonomikos
suklestėjimo visuomenėje planavimas yra nepakeičiamas valdymo proceso pagalbininkas
kurio vaidmuo vis didėja. Tam tikros jo dalys nėra pilnai parengtos, todėl šis mokslas dar yra
tebekuriamas.
Šis mokslas, kaip ir kiti mokslai, turi savo dalyką, objektą ir tyrimo metodus.
Dalykas nustato ką planavimo mokslas tiria, kokia jo taikymo sfera. Objektas leidžia ištirti
įvairių procesų sąveiką (ryšius). Tyrimo metodai nustato žmonių mokslinės ir praktinės
veiklos pobūdį jos taikymo sferoje. Visa tai užtikrina visų veiklos dalyvių darbo kryptingumą
ir darną.
1.1 Planavimo svarba
Planavimas – glaudžiai susijęs su informacijos kaupimu, prognozavimu ir
sprendimų priėmimu. Tai nenutrūkstamas procesas, atspindintis supančios aplinkos pokyčius
bei prisitaikymą prie jų. Planavimas lyg valdymo veiksmingumo garantas. Be plano tampa
neaišku kaip tinkamai ir efektingai tvarkyti išteklius bei organizuoti kitą reikalingą veiklą,
lieka mažai galimybių pasiekti trokštamą tikslą. Organizacijoje nuo suplanuotų tikslų ir
numatytų įgyvendinimo priemonių priklauso jos struktūra, vadovavimo ir kontrolės metodų
parinkimas. Tai pavaizduota 1 paveiksle.