Meno samprata viduramžiais. Tomas Akvinietis apie grožio prigimtį.

Ištrauka

Meno samprata viduramžiais. Tomas Akvinietis apie grožio prigimtį.

Viduramžiai apėmė laikotarpį maždaug nuo V a. iki XIV a. vidurio. Tai ilgas
Europos istorijos laikotarpis, įprastai siejamas su krikščionybės klestėjimu, dėmesiu
scholastiniam mokymui. Mene taip pat įkvėpimo semtasi iš krikščioniško mokymo, šis
papildytas Antikos palikimu. Viduramžių mąstytojai perėmę daugumą estetikos problemų ir
klausimų iš Antikos mąstytojų, šiuos jungė su krikščioniškais svarstymais ir pateikė savo
požiūrį į meną, žmogų, estetiką, dieviškumą.
Viduramžių mąstytojai ir menininkai perėmė Platono požiūrį į grožį, tačiau šį
papildė pažiūra, kad viskas, kas yra gražu - tai Dievo sukurta. Nors vėliau ši pažiūra kiek
modifikuota, teigta, kad grožis yra ne tik Dievo sukurto pasaulio savybė, bet sąsajos su Dievu išlaikytos:
"Alkvinas pripažino, kad daug lengviau yra mėgti "gražius sutvėrimus, malonius kvapus,
švelnius garsus (species pulchras, dulces sopores, sonos suaves) ir panašiai, nei mylėti Dievą.
Bet jei šiais dalykais mėgaujamės tam, kad dar labiau mylėtume Dievą, tai reikia pateisinti ir
polinkį į amor ornamenti, į prašmatnias bažnyčias, į gražias dainas ir muziką" (Eco, 1997,16).
Todėl nestebina, kad nuo teologijos neatsieta pažiūra į meną lėmė tai, kad buvo
labiau skatinamas racionalus meno suvokimas, o ne mėgavimasis jutimais. Tačiau
mėgavimasis jutimais netapatintinas su apskritai jutimų atmetimu. Jutiminiai potyriai
Viduramžių mąstytojams meno suvokimui ir vertinimui turėjo didelės reikšmės.
Išskirtinė Viduramžių detalė - dėmesys proporcijoms ir skaičiams, tai yra
kiekybinei grožio sampratai. Boethius sakė, kad "grožis yra dalių proporcijos ir niekas
daugiau“. Šv. Aurelijus Augustinas pateikia garsųjį apibrėžimą: "Grožis yra malonumas; o
grožyje - pavidalas, o pavidale - proporcijos, o proporcijose - skaičiai" (in Klivis, 2009, 41).
Tomas Akvinietis grožio klausimą kėlė veikale "Summa Theologiae". Visų
pirma jis laikė grožį gėriu. Taip pat teigė, kad grožį mes suvokiame protu - suprasdami grožį,
mes su juo susitapatinam. O racionaliai suvokti galime tik tuos dalykus, kurie yra
proporcingi, paklūsta tvarkai. Grožio pagrindą sudaro visi šie dalykai: vientisumas arba
tobulumas, proporcija, aiškumas. Visų pirma grožis turi būti proporcingas, "kai daiktas
atitinka pats save, savo funkciją arba savo rūšies reikalavimus" (Klivis, 2009, 42). Antai
gražus žmogus yra proporcingas. Jei kokie žmogaus bruožai neproporcingi, yra riba, kai
žmogus gali būti įvardijamas kaip negražus ar netgi bjaurus. Tiek pat svarbus yra
vientisumas, kuris tiesiogiai susijęs su funkcijomis - antai stiklinis pjūklas neatitiks grožio
kriterijų. Taip pat gražus daiktas turi būti aiškus, žmogui suvokiamas.
Ši Tomo Akviniečio teorija, žinoma, yra objektyvistinė. Ši pažiūra panaši ir į
Platono, ir kitų filosofų svarstymus:
"Bet koks reliatyvus požiūris čia nepriimtinas: jei proporcijos lemia, gražu ar ne, tai negali
būti kokiu nors požiūriu gražu ir ne < > Platonas teigė, kad tai, kas gražu, nėra gražu dėl ko
nors, bet gražu savaime ir iš savęs. Anot Aristotelio, gražu tai, kas savaime patrauklu. Šv.
Aurelijus Augustinas - ryškiausias ankstyvųjų viduramžių filosofas - viename savo veikale
klausė: ar dėl to kas nors gražu, kad patinka, ar dėl to patinka, kad gražu? Ir atsakė - dėl to
patinka, kad gražu" (in Klivis, 2009, 42, 43).