GĖRIO IR GROŽIO SAMPRATA FILOSOFIJOJE

Ištrauka

GĖRIO IR GROŽIO SAMPRATA FILOSOFIJOJE
Referatas

Šiandiena, gyvendami skubančiame bei besikeičiančiame naujovių pasaulyje, dažnai pamirštame
pamąstyti apie tokias svarbias žmogui vertybes kaip gėris ir grožis. O jei ir pamąstome, tai dažnai
sutapatiname jas su materialumu, moraliniais bei vizualiniais standartais. Geras – jei nesi nusikaltėlis ir
ištiesi pagalbos ranką kitam, kai jam to reikia. Gražus - jei atitinki grožio žurnalų viršelio standartus bei
esi patenkintas skaičiumi, kurį matai užlipęs ant svarstyklių vonioje. Retas šiandienos žmogus gėrį ir
grožį tapatina su dorumu, meile Dievui, sau ir artimui, žmogaus vidumi. Tačiau šios sąvokos, buvo ir yra,
labai svarbios filosofijos pasaulyje. Todėl šiame darbe, norėčiau iškelti klausimus ir rasti į juos
atsakymus, pasitelkiant žymių filosofų, Platono ir Aurelijaus Augustino, mintimis bei idėjomis. Kas yra
grožis? Ar tai, kas gražu visada yra gėris? Ar gali egzistuoti objektyvūs grožio kriterijai? Ir kiek ši gėrio ir
grožio problema yra svarbi ir aktuali šių laikų visuomenei bei individo pasaulėžiūrai.
Antikos filosofijoje, grožio samprata jungė, viena vertus, skirtingus, kita vertus, savo taurumu
artimus dalykus, todėl neturėtų stebinti, kad grožį pradėta sieti su gėriu bei žinojimu. Gėrio, grožio ir
tiesos giminingumo samprata lėmė, kad antikos filosofai kilnius ir dorovingus poelgius vertino
estetinėmis kategorijomis, o patį meną siejo su didaktika – doroviniu jaunimo auklėjimu. Taip estetika ir
etika antikos mąstysenoje susijungė į kalokagatiją – gėrio ir grožio vienybę, ugdymo idealą, orientuotą į
geriausių fizinių ir dvasinių savybių vienovės ugdymą. Galiausiai įsivyravo prielaida, kad gražus žmogus
savaime bus ir geras, o nepatrauklios išvaizdos – piktas ir nedoras („Antikinė Grožio ir kūrybinės
komunikacijos samprata antikos filosofijoje“ 2011 m. 289 p.). Vienas ryškiausiu to meto filosofu buvo
Platonas (424 – 348 m. per. m. e.). Graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose. Buvo objektyviojo idealizmo
pradininkas. Sokrato mokinys, rėmęsis taip pat pitagorininkų Permenido, Herakleito filosofija. Būdamas
40 metų Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją Platono akademija. Grįžtant prie kalokagatijos,
šią sampratą išplėtojo Platonas. Kasdienybėje regimas grožis Platono filosofijoje siejamas su žmogaus
etine laikysena ir suvokiamas kaip vidinis grožis. Taigi viena iš Platono grožio ideologijų, yra siejama su
gražiomis mintimis, papročiais, dvasiniu minčių grožiu, vadinamu „nuostabiausios prigimties grožiu“,
kuris yra amžinas, neatsiranda ir nenyksta. Platonas pripažino, kad esama du grožio tipai – objektyvus
(grožis savaime) ir subjektyvus (gražūs daiktai), ir teigė, kad daiktas yra gražus, kai atitinka savo paskirtį
arba kai jį tiesiog malonu stebėti („Antikinė Grožio ir kūrybinės komunikacijos samprata antikos
filosofijoje“ 2011 m. 291 p.).
Kita Platono gėrio ideologija vaizduojama kaip pagrindas, iš kurio randasi visos kitos idėjos ir
kuri visas jas viršija. Gėris - tai teisingumo išraiška žmogaus viduje ir pasaulyje. Pasak Platono, gėris ir
grožis suteikia idėjoms ir visam pasauliui vertę ir sukuria tvarką ir rimtį pasaulyje. Aukštinant gėrį jam
priešinamas blogis. Tai atsiskleidžia Platono Valstybėje: „blogis – tai išsigimimas, disproporcija, sielos
liga [ ] malonumą gali patirti tik sveikas ir gražus kūnas, o tikrą palaimą – tik tauri ir harmoninga siela “.
Gėrio idėja yra Platono filosofijos šerdis, ir kartai gėrio idėja tapatinama su grožio idėja. Apskritai,

Platono sistemoje grožio ir gėrio idėja – tai svarbiausia idėja, dievybė ir absoliutas. Visos dorybės, tokios
kaip drąsa, protingumas, pamaldumas, o svarbiausia, teisingumas sutampa su aukščiausiuoju gėriu. Tai
galime matyti iš Platono sukurto utopinio valstybės modelio, be prievartos, blogio, destrukcijos,
korupcijos, o kurtos tik grožio ir gėrio idėjų pagrindu: „ Tad koks yra santykis tarp...