Konkretaus teksto citatų analizė (V. Daujotytės „Literatūros filosofijoje“)

Ištrauka

Konkretaus teksto citatų analizė

Turinys
Įvadas 3
„Literatūros filosofija“ 6
„Literatūros filosofijos“ citatų analizė 7
Išvados 12
Literatūros sąrašas 13
1 priedas 14

Įvadas
Pasirinkto teksto (V. Daujotytės „Literatūros filosofija“) stilius yra mokslinis. Šį bendrinės
kalbos funkcinį stilių plačiausiai yra išnagrinėjusi A. Bitinienė, todėl jos mokslinių darbų
išvadomis bus daug kur pasiremta. Mokslinis stilius vartojamas mokslinės veiklos sferoje,
pagrindinė jo funkcija – komunikacinė (pranešimo, informatyvioji). Šio stiliaus ypatybes lemias
mokslo uždaviniai – gauti naujų žinių apie pasaulį, jas kaupti, sisteminti ir perduoti visuomenės
nariams tokia forma, kad būtų kiek galima adekvačiau suvoktos. Mokslinio stilaius postiliai, kaip
teigia L. Barzdžiukienė, yra teorinis, informacinis ir referatyvinis, žinynų ir mokomasis postilis.
Teorinio postilio tekstų komunikacinis tikslas – perteikti tam tikros mokslo šakos naujausius
mokslinius atradimus, supažindinti su eksperimentų rezultatais ir jų teoriniais apibendrinimais. Šie
tekstai skiriami kvalifikuotam adresatui, kuris sugeba mąstyti abstrakčiai, sudėtingą mokslinę
informaciją sintetinti, kūrybiškai ją įsiminti ir, reikalui esant, ja remtis. Šiuo atveju adresanto ir
adresato, kaip komunikacijos akto dalyvių, žinių lygis beveik nesiskiria.
Mokslinio stiliaus tekstų pagrindą sudaro monologas, kuris skirstomas į tris atmainas –
aprašymą, pasakojimą ir samprotavimą. Minėta A. Bitinienė, remdamasi statistine mokslinių
tekstų analize, teigia, kad moksliniuose tekstuose samprotavimas ir aprašymas pasiskirstę tolygiai,
o pasakojimas užima visai nedidelę dalį. Kadangi moksliniam stiliui būdingas hipotezių
formulavimas, jų įrodinėjimas, todėl persvarą turi samprotavimas.
Mokslo kalbos pagrindas – terminija. Terminai –svarbus mokslinių tekstų skiriamasis
požymis.
Specifinės stilistinės ypatybės – abstraktumas ir dėstymo logiškumas, nuoseklumas. A.
Piročkinas, aptardamas mokslinio darbo stilių, pabrėžė tokius esmingiausius bruožus: aiškumą,
tikslumą, apibrėžtumą, vienareikšmiškumą ir objektyvumą. Mokslinio stiliaus uždavinys –
minimaliomis priemonėmis atskleisti darbe nagrinėjamo dalyko esmę, jo prieštaringumą ir su tuo
susijusius loginius bei prasminius santykius su kitais reiškiniais
Citata „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ apibrėžiama, kaip tiksli vieno teksto ištrauka
kitame tekste. Anot Bachtino, citata kondensuota, bet tikslia forma perteikiama kito autoriaus
konceptinė informacija. Tarp citatos ir jos autoriaus susiklosto sudėtingi santykiai, grindžiami
dalies ir visumos derme. Kita vertus, ji gali perduoti ir faktinę informaciją, dažnai svarbią
autoriaus teksto argumentų grandinėje. Citatos faktinė informacija visada modifikuojama:
naujame kontekste beveik neįmanoma tiksliai perteikti semantinio, pragmatinio ankstesnio teksto
savitumo. Tekste „nė vienas pasakymas, net vieno žodžio, niekada negali pasikartoti: tai – visada
naujas pasakymas (nors būtų ir citata)“ (Бахтин, 1976, 129), nes pasikeitė jo vieta ir pasakymo
funkcija. Citata vienu ar kitokiu būdu yra modifikuojama. Ypač kinta citatų, verčiamų iš kitų
kalbų, prasmė, nes pereinama į kitos kalbos ženklų sistemą.