Graikų literatūros kurso klausimai

Ištrauka

Graikų literatūros kurso klausimai
Įvadas.
Antikinė literatūra – tai graikų ir romėnų literatūra. Chronologinės ribos IX-IVX a. pr. Kr. Iki III-IV a.
pr. Kr. Romos imperijos žlugimo data – 476 metai, todėl manoma, kad kartu su Romos imperija nustojo
kurtis antikinė literatūra. Po to prasideda viduramžiai. Antikoje formuojasi toks mokslas, kaip literatūros
teorija, jos dėka turime tokias sąvokas, kaip epas, lyrika, tragedija, komedija ir t.t. Istorijos mokslas
susikuria gyvuojant antikai. Istorijografija buvo rašoma su menine raiška. Retorika susijusi su antika, nes
tais laikais buvo labai svarbūs oratoriniai sugebėjimai. Atėnuose kalbos menas tampa svarbiausiu
išsilavinimo tašku. Filosofija kuriasi VI a. pr. Kr., ji susijusi su gamtos mokslais, jiems rūpi klausimas iš
kur atsirado pasaulis. Filologija formuojasi Aleksandrijoje III a. per. Kr. Gramatika formavosi kartu su
filologija.
Graikų literatūra skirstoma į raidos etapus:
1.Archainė literatūra: IX-XIII am per. Kr. Iki VI per. Kr. Jam priklauso Homero epai (pirma pusė),
lyrika (antra pusė).
2.Klasikinė literatūra: nuo V a. per. Kr.-IV a. per. Kr. Iki 338 metų per. Kr. Tai yra aukščiausio atėnų
meno pakilimo laikotarpis. Šiuo laikotarpiu Atėnai tampa kultūros centru. Pirmoje pusėje vyrauja
drama, antroje – meninės prozos formavimosi etapas.
3.Helenizmas (helėnizmas): IV a. per. Kr. Pabaiga – I a. per. Kr. Šiam laikotarpiui įtaką daro
Aleksandro didžiojo užgrobimai bei rytų kultūra. Aleksandras didysis, būdamas makedonas,
supranta, kad šalies kultūra yra svarbi, dėl to nenaikino jos užkariautose teritorijose, o jas
puoselėdavo. Helėnais save vadino graikai. Žanrai: naujoji komedija ir aleksandrinė poezija (kilo
pavadinimas nuo Aleksandrijos miesto Egipte).
4.Romėnų imperijos laikotarpis (arba graikų literatūra Romos imperijoje). I a. per. Kr. Pabaiga – III
arba V a. po Kr. Graikai buvo romėnų valdžioje, tačiau buvo veikiami romėnų tendencijų dėl to
gavosi kultūrų sąlyčiai.
1.Graikų mitologija (Olimpo panteono dievai bei jų funkcijos).
Mitai – žodinė, liaudies kūryba, padavimai apie dievus ir herojus, visuma. Mitai, skirtingai nuo
pasakų, vertinami ne kaip išmislas, o kaip realiai nutikę įvykiai.
Mitus randame antikinės literatūros kūriniuose (daugiausia Homero ir Hesiodo kūriniuose).
Mitais pagrįsti didžiausi tragikų kūriniai.
Mitų randama ir filosofų kūryboje. Graikų gamtos filosofai aiškinosi, iš kur atsirado pasaulis.
Pradžioj jie manė, kad pradžioje buvo chaosas, nieks nesisisteminta. Ją išjudina kosminė jėga –
Erotas. Kai tai atsitiko atsirado dangus (Uranas) ir žemė (Gaja). Jie susituokė. Iš šios santuokos
gimė vienaakiai milžinai Kiklopai ir šimtarankės pabaisos – Hekatonkheirai. Uranas savo vaikus
nubloškė į Tartarą (giliausia požeminio pasaulio dalis). Jis taip pasielgia dėl to, kad bijojo, jog
vaikai atims iš jo valdžią (antikoje labai svarbus valdžios pradas). Uranas ir Gaja susilaukė
Titanų – šešių brolių ir šešių sesių. Broliai: Japetas, Kojas, Kryjas, Hiperijonas, Kronas ir
Okeanas. Seserys: Foibė, Mnemosinė, Rėja, Tėja, Temidė ir Tetidė. Titanų Uranas nenubloškė.
Titanai užaugo ir jauniausias iš jų - Kronas – iškastravo savo tėvą, kad nebesusilauktų daugiau
vaikų, ir nupjautą organą išmetė į jūrą. Iš iškastruoto Urano kraujo jūroje gimė Erinijos (kraujo
keršto deivės). Jos buvo trys: Alekto, Megaira ir Tisifonė. Erinijos gyveno tik po žeme. Urano
nebėra, jis iškastruotas. Gaja lieka viena ir labai įsiunta, kad jos vyras neteko vyriškų galių,
susituokė su Tartaru ir pagimdo pabaisą Tifoną (šimtagalvę pabaisą). Titanai ima viešpatauti...