KARLO ŠMITO LEGITIMUMO SAMPRATA. INSTITUCINIO TEISINIO MĄSTYMO TIPO PRIEIGA

Ištrauka

KARLO ŠMITO LEGITIMUMO SAMPRATA . INSTITUCINIO TEISINIO MĄSTYMO TIPO PRIEIGA
BAKALAURO DARBAS 

Įvadas 6
Esmingos susijusios sąvokos 8
Suverenas 8
Išimtinė būklė 10
Politiškumas 12
Legalumas 15
3 teisinio mąstymo tipai 16
Normatyvizmas ir Decizionizmas 16
Institucinis ar konkrečios tvarkos teisinio mąstymo tipas 20
Institucinio santykis su kitais teisinio mąstymo tipais 24
Schmitto legitimumo prielaidos 26
T. Hobsas ir Schmitto legitimumo samprata 26
M. Vėberis ir Schmitto legitimumo samprata 26
Schmitto legitimumo sampratos plėtotė 27
Institucinio mąstymo ir legitimumo santykis 32
Išvados 37
Literatūros sąrašas 38
Summary 39

Įvadas
Temos aktualumas
Carlas Schmittas (Carl Schmitt) yra laikomas vienas įtakingiausių XX a. vidurio politinių bei teisės
mąstytojų, turiningai prisidėjęs prie Europos idėjų istorijos plėtotės. Iškilęs tarpukario Veimaro
Vokietijoje su tokiais veikalais kaip „Politinė teologija“ bei „Politiškumo sąvoka“. Dėl savo nuo
1933-1936 metais apturėto aktyvaus santykio su į valdžią atėjusiais nacionalsocialistais po karo jis
buvo pasmerktas ir į jo darbus buvo žiūrima įtariai, nors vokiškuose jis kraštuose nenustojo įtakos.
8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje susidomėjimas Schmittu anglosaksiškame pasaulyje visgi
suvešėjo netikėtai marguose ratuose, buvo pradėti į anglų kalbą versti svarbiausios jo knygos. Su
laiku Schmitto asmenybės kontraversiškumas vis dėlto nusileido jo apmąstymų turiningumui; idėjos
pasirodė išlaikiusios ilgaamžiškumo išbandymą. Lietuvoje susidomėjimas autoriumi taip pat išlieka,
prieš dešimtį metų buvo išverstos abi jo veikalo „Politinė teologija“ dalys. Sekant tuo, toliau gilintis
į autoriaus darbus prasminga turtinant gyvybingo susidomėjo juo liniją.
Schmitto legitimumo samprata originali ir prasminga keliais atžvilgiais. Viena vertus,
formuluodamas tvarkos ir stabilumo valstybėje išlaikymo kriterijus, suvereno santykį su liaudimi
kaip esminius valdžios legitimumo ramsčius jis piešia margesnį šios sąvokos paveikslą nei
vyraujantis demokratinio-liberalaus legitimumo samprata, kurią būtų galima kildinti iš Apšvietos
tautos kaip valdžios šaltinio bei Makso Vėberio teisinio-racionalaus legitimumo formuluočių. Kita
vertus, šiuolaikiniam istoriniam laikui tam tikrais atžvilgiais rezonuojant su Schmitto tarpukario
pasaulio politikos tendencijomis bei liberalioms demokratijoms išgyvenant kiekybinį nuosmukį
santykyje su autokratijomis, Schmitto legitimumo samprata galėtų pasitarnauti išsaugant bent jau
„demokratinį“ režimų aspektą, padedant apsaugoti pamatines konstitucines normas nuo vidaus ir
išorės priešų. Schmitto pabrėžta grėsmė, jog konkreti partija gali paversti save valstybe, nusinešė tik
Veimaro režimą prieš daugmaž šimtą metų, bet ir Vengrijos režimą prieš maždaug dešimtmetį.
Samprata taip pat gali būti pasitelkta kaip analitinis įrankis nagrinėjant šiuolaikinių bei istorinių,
demokratinių bei autoritarinių režimų struktūriškumus ir ypatybes.
Carlo Schmitto politinė filosofija ir jurisprudencija yra plačiai išnagrinėta, kas kelia sunkumų
mėginant atrasti į autorių šviežią žvilgsnį. Šiuo darbu vis dėto bus mėginama įsigilinti į Schmitto
formuluojamą legitimumo sampratą atsigręžiant į panašiu metu jo plėtotą institucinį teisinio
mąstymo tipą, tuo pačiu stengiantis parodyti skirtinguose veikaluose išdėstytų idėjų susietumą bei
tokios perspektyvos prasmingumą.