Justino Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“ ištraukų analizė ir interpretacija

Ištrauka

Mažvydui labiausiai rūpi tėvynė – Lietuva. Tai parodo jo atkakliai atliekama pareiga,
darbas žmonių gerovei – jis padeda špitolninkams ir kitiems Ragainėje gyvenantiems
lietuviams. Jo gyvenimo tikslu tampa Lietuvos ir Prūsijos (Mažosios Lietuvos) suvienijimas,
atkaklus darbas žmonių labui, siekis skleisti Dievo žodį lietuvių kalba, neleisti germanizuoti
kraštą.
Ąžuoliuko sodinimas primena pagonišką ritualą, nes ąžuolas yra šventas medis.
Ąžuoliukas kaip ir Martynas Mažvydas yra išrautas iš gimtosios žemės (Lietuvos) ir per
Nemuną atplukdytas į Prūsiją – todėl medis simbolizuoja pačio Mažvydo likimą. Ąžuoliuko
sodinimas – lyg naujo gyventojo apgyvendinimas, priėmimas į naują aplinką.
„Šaknim į pragarą – šakom į dangų.“ Dangus simbolizuoja gėrį, aukštesniuosius
idealus, o pragaras įkūnija blogį, žemuosius instinktus. Žmogus kaip ir pasaulis yra
dvilypis, todėl tokia metafora įkūnija pasaulio santvarką: gėris ir blogis – du priešingi, bet
vienas kitą papildantys pradai, kurie negali gyventi vienas be kito. Mažvydas duoda Tirvai
pinigėlį už prasmingus žodžius, kurie metaforiškai apibūdina ne tik medį, bet ir žmogų.
Kalbėdamas su špitolininkais, Mažvydas atsiveria, išsipasakoja, kad žmonėms padeda
ir jais rūpinasi ne iš meilės, o dėl pareigos: „Iš pareigos darau.“ Kalbėdamas apie žmogų,
Mažvydas prasitaria, kad žmoguje yra kertelių, kuriose „vienas Dievas žiūri. Arba velnias“.
Špitolininkai pajutę, kad ir jie turi neišpasakytų nuodėmių ir paslapčių, atsiveria Mažvydui.
Mažvydas jų atsivėrimą lygina su augančiu medžiu, kuris vis augdamas tik gražesnis
darosi – taip ir žmogus dorėja, tobulėja, mokosi iš savo klaidų.