Žargonas - kalbos liga ar vartotojo poza?

Ištrauka

ŽARGONAS – KALBOS LIGA AR VARTOTOJO POZA
Bendrosios ir specialybės kalbos kultūros projektinis darbas

TURINYS
1. Įžanga………………… 3
2. Žargono apibrėžimas……………………………….. 4
3. Žargono kilmė……………………………………… 4
4. Žargonų vartojimo priežastys………………………. 6
5. Žargonų vartojimas socialiniuose sluoksniuose……. 7
6. Išvados…………………………………………… 9
7. Jaunimo kalbai būdingi žargonai………………… 10
8. Naudota literatūra…………………………………..13

ĮŽANGA
„Kurgi, sakau, pasaulyje yra tokia tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų
ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja
kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra
tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba
Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių
tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir
išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina,
pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.
Sunaikink ją - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę.“
Taip 1599 m. Postilės „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ prabilo Mikalojus Daukša. – Tąja
kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas,
jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais bažnyčioje,
tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko, ir kiekvienas beveik iš motinos krūtinės įgauna
polinkį į savąją kalbą – ją vartoti, išlaikyti ir propaguoti“
Apie žmogų sprendžiam iš išvaizdos, bet ne mažiau įtakos bendravimui daro ir kalba. Tai
mūsų sielos veidrodis. Ilgiau su žmogumi pabendravus, iš kalbos galima spręsti apie jo
išsimokslinimą ir išsilavinimą, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę.
Mūsų kalba sena, artima savo promotei – indoeuropiečių prokalbei. Apie ją, kaip vieną
seniausių kalbų kalbama didžiausiuose pasaulio universitetuose. Tačiau dažnai patys nebranginame,
o gal nenorime branginti savo kalbos, teršiame ją kitų kalbų žodžiais, posakiais, kurie nedera mūsų
kalbai. Tai darome mes, mūsų draugai, šeimos nariai.
Dabartinė lietuvių kalbos būklė iš tiesų paradoksali. Turim daug gerų žodynų, gramatikų,
kalbotyros darbų, gausų kalbininkų būrį. Bet niekada dar mūsų kalbos kasdieninė vartosena nebuvo
taip žemai smukusi. Dažnas nė nesuvokia, kokia nelaimė yra ištikusi mūsų kalbą. Visoje Lietuvoje
grėsmingai plinta nususintos ir iškraipytos kalbos tipas, kai kalbama ir rašoma pagal keliolika
svetimų šablonų. Tai svetimžodžiai ir žargonybės – kalbos vėžys įsimetęs į pačią sakinio sandarą,
ardo ją iš vidaus.