Teisininko profesija. Konspektas

Ištrauka

I. TEISININKO PROFESIJA
Teisinių institucijų samprata ir sistemos
Teisinės institucijų sąvoką galima naudoti dvejomis prasmėmis:
Plačiąja prasme - viešosios valdžios (valstybės ir vietos savivaldos) institucijos, kuriančios arba taikančios teisę, taip
pat asociacijos, vienijančios tam tikru teisinių profesijų institucijos;
Siaurąja prasme - tik teisinės (ne politinės) prigimties institucijos, susijusios su teismine valdžia.
Teisinės institucijos ir teisėsaugos institucijos
1) Teisinių institucijų paskirtis – užtikrinti teisės įgyvendinimą ir teisinę tvarką;
2) Teisėsaugos institucijos paskirtis – nusikalstamų veiklų prevencijos ir išsiaiškinimas. 
a) Teisėsaugos institucijos = Baudžiamosios justicijos institucijos.
b) Teisėsaugos institucijos = Teisingumo vykdymo institucijos.
Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.
Teisininko profesijos ypatumai
KT 1996 m. liepos 10 d. nutarimas „Dėl advokatų aukštojo universitetinio išsilavinimo“. Profesinės kompetencijos 
reikalavimai neprieštarauja žmogaus teisei laisvai pasirinkti darbą ir verslą. Universitetinis išsilavinimas iš esmės
skiriasi nuo spec. aukštojo išsilavinimo.
KT 2008 m. vasario 20 d. nutarimas „Dėl teisėjų kvalifikacinių reikalavimų“; Advokatūros įstatyme nustatyto 
išsilavinimo reikalavimo negalima laikyti nei diskriminacinio pobūdžio apribojimu, nei piliečių teisių bei laisvių
varžymu. Tai vertinama tik kaip kvalifikacinio pobūdžio reikalavimas asmenims, norintiems dirbti advokatais.
Teisminė valdžia
Teisės aktai:
1) LR Konstitucija;
2) LR Teismų įstatymas;
3) LR Konstitucinio Teismo įstatymas;
4) LR Teisėjų atlyginimų įstatymas;
5) LR valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas;
6) LR Civilinio proceso kodeksas;
7) LR Baudžiamojo proceso kodeksas;
8) LR Administracinių bylų teisenos įstatymas;
9) LR Konstitucinio Teismo reglamentas;
Aktualūs Konstitucinio Teismo nutarimai/sprendimai:
1) 1990 m. gruodžio 21 d. nutarimas;
2) 2000 m. sausio 12 d. sprendimas;
3) 2014 m. kovo 10 d. sprendimas;
4) 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas;
5) 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas;
6) 2007 m. spalio 22 d. nutarimas;
7) 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas;
8) 2010 m. birželio 30 d. sprendimas.
Teisminės valdžios samprata
Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, LR prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (Konstitucijos 5 straipsnis 1 d. Valdžių
padalijimo principas);
Teisingumą LR vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 str. 1 d.);
Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. (Konstitucijos 30 str 1 d.). Asmens
teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (KT 2002 m. Liepos 2 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai);
Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas 
teismas (Konstitucijos 31 strp. 2 d.);

Teisminė valdžia – valstybės valdžios dalis, kurią vykdo ypatingos valstybės institucijos – teismai, turintys išimtinę kompetenciją
nepriklausomai nuo politinių valdžių bei kitų asmenų poveikio, įstatymų nustatyta procesine tvarka vykdyti teisingumą
nagrinėjamose bylose.
Teisminės valdžios požymiai:
Valstybės valdžia (teismas priima sprendimus LR vardu);
Kompetencijos išimtinumai (tik teismai vykdo teisingumą);
Nepriklausoma valdžia (draudžiama kištis į teismo veiklą);
Vykdoma laikantis įstatymų nustatytos procesinės tvarkos.
Nepriklausomumo samprata:
Teismų (teisėjų) nepriklausomumas – ne savitikslis dalykas ir ne privilegija, o teisėjo pareiga:
Vidinis – reiškia bylą nagrinėjančio teisėjo gebėjimą visiškai atsiriboti nuo šalių, jų atstovų, teismo vadovų, giminaičių ir kt.
artimų asmenų galimos įtakos bylos nagrinejimui ar baigčiai: jis taip pat suponuoja teisėjo atsiribojimą nuo savo paties
subjektyvių pažiūrų, įsitikinimų, asmeninių nuostatų ir nuotaikų;
Išorinis (insitucinis, funkcinis) – reiškia draudimą bet kokiems asmenims kištis į teisingumo vykdymą;
Nepriklausomumo garantijos:
1) Garantijos teisėjams – teisėjų asmeninio (profesinio) nepriklausomumo garantijos:
a) Įgaliojimų trukmės ir karjeros garantijos;
b) Asmens neliečiamumo garantijos;
c) Socialinės (materialinės) garantijos (atlyginimas, valstybinė pensija, išeitinė išmoka, atostogos, mokymas ir
kvalifikacijos kėlimas).
2) Garantijos teismams kaip institucijoms bei visam teisminės valdžios sistemai – teisminės valdžios nepriklausomumo
institucinės garantijos.