Teisės studijos – universitetų Vakaruose kūrimosi katalizatorius

Ištrauka

Teisės studijos – universitetų Vakaruose kūrimosi katalizatorius

Turinys:
1.Įvadas
2.Bolonijos universitetas. Šiaurės Italija
2.1.Universiteto įkūrimas
2.2.Mokymo programa
2.3.Studentų susibūrimas universitas
3.Scholastinis metodas
4.Vokietija ir Prancūzija
5.Anglija
6.Išvada

Įvadas
Maždaug nuo 1050 m. Europoje prasidėjo politinės, ekonominės bei kultūrinės
permainos. Nuoseklus grįžimas prie politinės tvarkos sudarė palankesnes sąlygas teorinėms
studijoms. Aiškumo bei nuolatinių ginčų sprendimų reikalaujanti ekonomikos plėtotė taip pat
skatino atgimstantį susidomėjimą teise. Teisininkai, kaip ir kitų sričių mokslininkai, pradėjo
gręžtis į antikos pasiekimus. Romėnų teisės atgimimas, įvykęs Šiaurės Italijoje XI a. pabaigoje,
buvo Romos teisės mokslo, įamžinto Justiniano palikime, antrasis atradimas.
Bolonijos universitetas. Šiaurės Italija
Universiteto įkūrimas
Pirmuosiuose Europos universitetuose, atsiradusiuose XI amžiuje, konkreti galiojanti
teisė nebuvo dėstyta. Daugumoje šalių, tarp jų Italijoje ir Prancūzijoje, kur teisę imta studijuoti
pirmiausiai, nacionalinės teisės būta dar labai nedaug. Universitetų profesūros įsitikinimu,
vietos ar regioninė to meto teisė neišreiškė teisingumo ir todėl nebuvo laikoma didesnio
dėmesio vertu visuomenės reiškiniu. Teisės dėstymo visuose Europos universitetuose pagrindas
tais laikais buvo daugiau nei prieš pusę tūkstančio žlugusios valstybės, Romos imperijos, teisė.
O jos kodifikuota dalis- Digestai- buvo pradėti nagrinėti įvairiuose Italijos miestuose, vienas iš
kurių - Bolonija.
1088 m. įkurtas Bolonijos universitetas tapo svarbiausiu teisės centru, į kurį pasiklausyti
mokytų dėstytojų paskaitų apie Corpus Iuris Civilis traukė studentai iš visos Europos.
Bolonijoje iš pat pradžių buvo dėstomas romėnų teisės tekstas, Justiniano juristų
sudarytas VI a. Tiesą sakant, galima spėti, kad ši teisės mokykla visų pirma buvo įsteigta tam,
kad būtų studijuojamas šis tekstas. Rankraštis buvo sudarytas iš Kodekso, apėmusio dvylika
Romos imperatorių, Justiniano pirmtakų, įsakų ir sprendimų knygų, Novelų, apėmusių paties
imperatoriaus Justiniano išleistus įsakymus, Institucijų - trumpo įvadinio vadovėlio, skirto
pradedantiesiems studijuoti teisę studentams ir Digestų, kuriuos sudarančios penkiasdešimt
knygų apėmė daugybę ištraukų iš romėnų teisininkų veikalų pačiais įvairiausiais teisiniais
klausimais. Tačiau didžiausia reikšmė buvo skiriama ne Institucijoms, kurios buvo savotiškas
romėnų teisės pradžiamokslis, ir ne Kodeksui ar Novelėms, kur buvo dėstomi konkretūs
imperatoriaus statutai ar įsakai, bet Digestams, kurie dar buvo vadinami Pandektais. Tik
Vakaruose, įsisteigus universitetams, Digestai kartu su Kodeksu, Novelomis ir Institucijomis
buvo pradėti vadinti Civilinės teisės sąvadu (Corpus Iuris Civilis).
Mokymo programa
XIIa. teisės mokymo programą visų pirma sudarė Digestų tekstų skaitymas. Mokytojas
garsiai skaitydavo ir taisydavo rankraštinio teksto kalbą, o studentai sekdavo jį, skaitydami savo
turimas rankraštines kopijas, ir darydavo reikiamas pataisas. Šis užsiėmimas buvo vadinamas
„paskaita“, o šis žodis reiškė „skaitymą“. Kai kurie studentai, neįstengdavę nusipirkti ar
išsinuomoti Digestų kopijų, tekstą išmokdavo atmintinai. Kadangi tekstas buvo sunkus, jį
reikėjo aiškinti. Todėl perskaitęs tekstą mokytojas jį „glosuodavo“, t.y. interpretuodavo – žodį
po žodžio, eilutę po eilutės. Mokytojo diktuojamas glosas studentai užrašydavo tarp teksto
eilučių, ilgesnės glosos buvo užrašomos paraštėse. Sunkesnės vietos aiškintos pavyzdžiais –
kazusais. Taip atsirado glosatoriai, o glosos tapo tokios pat autoritetingos kaip ir pats glosuotas
tekstas. XIII a. atsirado nauja romėnų teisės žinovų karta – postglosatoriai arba komentatoriai,
komentuojantys ne tiek senuosius tekstus, kiek glosas. Jie pritaikė romėnų teisę naujiems
visuomenės poreikiams.
Be tekstų skaitymo, glosų ir be jų analizės, paremtos perskyromis ir klausimais,
Bolonijoje bei kitose viduramžių teisės mokyklose programa apimdavo disputatio, t.y. teisinių
klausimų aptarimą disputo tarp dviejų studentų, vadovaujamų profesoriaus, arba disputo tarp
profesoriaus ir studentų forma. Šis disputas buvo lyginamas su moderniąja teismo proceso
inscenizacija, tačiau disputo metu visada būdavo aptarinėjami bendrieji teisės klausimai, o ne
tikroviškos ar hipotetinės faktinės situacijos.