Teisės sistema

Ištrauka

TURINYS
1. ĮVADAS 3
2. TEISĖS SKIRSTYMO Į VIEŠĄJĄ IR PRIVATINĘ KRITERIJAI 4
3. TEISINIO REGULIAVIMO METODO REIKŠMĖ TEISĘ SKIRSTANT Į VIEŠĄJĄ IR
PRIVATINĘ 5
4. VIEŠŲJŲ SANTYKIŲ TEISINIO REGULIAVIMO YPATUMAI IR VIEŠOSIOS TEISĖS
STRUKTŪRA 6-7
5. PRIVATINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ TEISINIO REGULIAVIMO YPATUMAI IR
PRIVATINĖS TEISĖS STRUKTŪRA 8
6. TEISĖS SKIRSTYMO Į VIEŠĄJĄ IR PRIVATINĘ TEISĘ TEISĘ SĄLYGIŠKUMAS 9
7. MATERIALINĖS IR PROCESO TEISĖS
NORMOS 10
8. MATERIALINĖS IR PROCESO TEISĖS
ŠAKOS 11
9. PROCESINĖS NORMOS MATERIALINĖSE TEISĖS
ŠAKOSE 12
10. IŠVADA 13
11. LITERATŪROS
SĄRAŠAS 14

ĮVADAS
Žodis sistema yra kildinamas iš graikų kalbos žodžio ir nusako sandarą, junginį.
Sąvoka sistema reiškia elementų organizaciją, kuri išskiria tuos elementus iš aplinkos kaip
vientisą ir santykinai savarankišką vienetą. Tuo tarpu teisės sistema yra ypatinga teisės elementų
organizacija. Kontinentinėje teisės tradicijoje yra būdinga teisę suvokti kaip sistemą, kuriai
būdinga objektyvi vidinė sandara ir tęstiniai tų elementų ryšiai. Šios vidinės sandaros pradėta
ieškoti senovės Romos laikais, bet ištikrųjų pačią teoriją išplėtojo teisinis pozityvizmas .
Istoriškai žvelgiant iki XIX a. teisė buvo tiriama, kaip atskirų taisyklių visuma, o nuo XIX a.
įsitvirtina sąvoka teisės norma ir teisė pradedama nagrinėti kaip sistema, turinti logiškus ir
tęstinius ryšius. Nagrinėjant teisės sistemą galima remtis įvairiais jos skirstymais. Šiandien
aptarsime teisės sistemos skirstymą į privatinę ir viešąją teisę ir materialinę ir proceso teisę.

TEISĖS SKIRSTYMO Į VIEŠĄJĄ IR PRIVATINĘ KRITERIJAI
Kontinentinėje (romanų-germanų) teisės tradicijoje teisės sistemą yra įprasta skirstyti į
viešąją ir privatinę teisę. Šitoks teisės šakų skirstymas ateina iš Romos teisės ir yra pradėtas
Romos teisininko D. Ulpiano. Privatine teise jis vadino teisės normas, kurios reguliuoja piliečių
tarpusavio santykius, atsirandančius remiantis savanoriškomis sutartimis. Viešoji teisė reguliuoja
socialinių grupių tarpusavio santykius, arba santykius, kur vienas iš dalyvių yra valstybė.

Vieni teoretikai, tokie kaip N.I. Matuzovas, mano, jog šis skirstymas yra esminis. Jie
grindžia jį tuo faktu, jog yra normų (konstitucinės, baudžiamosios, administracinės, finansų
teisės), skirtų visai visuomenei, valstybei apskritai reikšmingiems (viešiesiems, bendriems)
interesams užtikrinti, ir yra normų (civilinės, darbo, šeimos, komercijos, verslo, kooperatinės
teisės), kurios reglamentuoja privačių asmenų interesų įgyvendinimą.

Taigi, yra normos, kurios
tiksliai nurodo, kuriuos teisės subjektų interesus jos gina.
Minėtas N.I. Matuzovas pateikia tokius privatinės ir viešosios teisės apibrėžimus. Privatinė
teisė – tai visuma teisės normų, kurios reguliuoja privačios nuosavybės turėtojų santykius,
atsirandančius gaminant ir laisvoje rinkoje realizuojant prekes. Viešoji teisė pasak N.I. Matuzovo
yra teisės normos, nustatančios valstybės veiklos, parlamentų ir kitų valstybės institucijų
sudarymo, jų darbo, taip pat teisingumo vykdymo tvarką.

Kiek kitokius viešosios ir privatinės teisės apibrėžimus pateikia vokiečių teisės teoretikai,
kurie skiria viešąją nuo privatinės vadovaudamiesi tuo, kad viešoji teisė remiasi valdžios ir
pavaldumo santykiais (subordinacija), o privatinės – koordinacija, nes reguliuoja vienodo
pavaldumo asmenų tarpusavio santykius.