Teisės sampratų įvairovė ir šiuolaikinės teisės formavimasis

Ištrauka

Teisės sampratų įvairovė ir šiuolaikinės teisės formavimasis

TURINYS
ĮVADAS...............................................................................................................................................3
1. PRIGIMTINĖ TEISĖ.......................................................................................................................4
2. TEISĖS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ..................................................................................................6
2.1. Teisės, kaip tautos kultūros, samprata.......................................................................................6
2. 2. Teisės, kaip „lašo jūroje“, samprata.........................................................................................7
2. 3. Teisės, kaip religijos, samprata................................................................................................7
2. 4. Teisės, kaip nepasiekiamos idėjos, samprata...........................................................................8
2. 5. Teisės, kaip valstybės politikos, samprata................................................................................8
2. 6. Teisės, kaip „to, ką daro teismai“, samprata............................................................................9
3. ŠIUOLAIKINĖ TEISĖ IR TEISINIO PERSONALIZMO SAMPRATA .....................................10
3. 1. Šiuolaikinės teisės samprata...................................................................................................10
3. 2. Teisinio personalizmo samprata.............................................................................................12
4. TEISINIS REALIZMAS................................................................................................................15
5. TEISINIS POZITYVIZMAS.........................................................................................................17
IŠVADOS...........................................................................................................................................18
LITERATŪRA...................................................................................................................................19

ĮVADAS
Praktiškai funkcionuojanti teisė – tai teisiniai santykiai, o teisiniai santykiai – tai
visuomeniniai santykiai, reguliuojami teisės normų. Tai reiškia, kad teisė gimsta žmonių
visuomenėje, ir todėl natūralu, kad pati teisės samprata keičiasi, keičiantis valstybių santvarkoms,
politiniams režimams. Mūsų valstybė jauna tiek laiko, tiek santvarkos požiūriu. Pasikeitus
politiniam režimui, iš totalitarinio režimo valdomos okupuotos respublikos tapus nepriklausoma
demokratine respublika, kilo ne tik ekonominė, politinė, bet ir vertybių perkainojimo suirutė.
Atsirado poreikis iš naujo įvertinti visą vertybių sistemą, kitomis akimis pažvelgti ir į teisę, jos vietą
ir reikšmę visuomeniniame gyvenime. „.Nedemokratinio režimo sąlygomis apibrėžti teisę – tai
apibrėžti valdžios teisę.“ (Vaišvila A. Teisės teorija. P. 104), o „.demokratinio režimo sąlygomis
„apibrėžti teisę“ – tai apibrėžti žmogaus teisę.“ (P. 104).
Darbo tikslas: apžvelgti teisės sampratų įvairovę, siekiant atskleisti, kaip susiformavo
šiuolaikinė teisės samprata.
Darbo uždaviniai:
1.Išanalizuoti prigimtinės teisės sampratą;
2.Apžvelgti teisės sampratų įvairovę;
3.Atskleisti šiuolaikinės teisės ir teisinio personalizmo sampratas.

1. PRIGIMTINĖ TEISĖ
Prigimtinės teisės samprata yra labai svarbi ir daro didelę įtaką suvokimui apie tai, kas yra
teisė. Be to, tai viena labiausiai išplėtotų teisės sampratų, kuriai skiriama daug dėmesio. Dėl to ši
teorija bus išsamiau panagrinėta, pradedant jos užuomazgomis, apžvelgiant plėtojimąsi ir baigiant
šiuolaikinių autorių mintimis. Prigimtinės teisės sampratos ištakos labai senos. Kai kurie autoriai
teigia, kad prigimtinės teisės doktrina yra istoriškai pirmoji teisės esmę, jos kilmę, aiškinanti teorija
(D. Mikelėnienė, 1999). Visuotinė prigimtinės teisės idėja, kylanti iš natūralios apvaizdos bei
teisingo proto veikimo žmogaus sieloje, pirmiausia užsimezgė tarp stoikų mokyklos filosofų žlugus
graikų miestui – valstybei. Iširus poliui ir drauge su juo – artimiems individo ir bendruomenės
ryšiams, atsirado pradinė atomistinė individualaus gyvenimo samprata, o individų sąveika pradėta
suvokti kokios nors visuotinai galiojančios taisyklės požiūriu. Stoikų, ypač vėlyvojo stoicizmo
filosofija, kalbanti apie moralinio tobulumo ir prigimtinės tvarkos vienovę, pasirodė esanti viena iš
svarbiausių vizijų vėlesnei europietiškos politinės teorijos raidai. Tam didelės įtakos turėjo
Cicerono formuluotė, kuria jis aiškiausiai apibrėžė prigimtinę teisę: „Vis dėlto yra įstatymas,
teisingas protas – atitinkantis prigimtį, galiojantis visiems, nekintamas ir amžinas, įsakmiai
raginantis atlikti pareigas, draudimais atgrasantis nuo piktadarysčių, tačiau jo nurodymus ir
draudimus visada vykdo dori žmonės, o nedorėliai jų niekada nepaiso.
Neleistina pakeisti šį įstatymą kitu, negalima pakeisti ir kurios nors jo dalies, neįmanoma jo
panaikinti viso ištisai. Prigimtinės teisės teorija yra viena seniausių teisinių doktrinų, pripažinusi,
kad kiekvienas žmogus – vertybė. Jos pagrindą sudaro įgimtos žmogaus teisės. Pripažintos
tarptautinės visuomenės, įtvirtintos nacionaliniuose teisės dokumentuose, šios teisės teisinių
vertybių skalėje užima aukščiausiąją vietą. Jos yra teisės normų teisėtumo matas.
Prigimtinė teisė visada buvo žmonių kuriamos teisės idealas ir kartu priemonė diskvalifikuoti
amoralią teisę, taip pat kovoti dėl teisingos teisės. Prigimtinė teisė yra tiesiog žmoniškumo
pozityviojoje teisėje barometras ir gelbėjimosi ratas: kai pozityvioji teisė pernelyg nukrypsta nuo
moralės, su ja susvetimėja ir sukelia grėsmę autentiškoms žmogaus vertybėms, prigimtinė teisė vėl
ateina į žmonių sąmonę, į jų tarpusavio santykius kaip protestas šiai teisės linkmei, ir ateina tam,
kad vėl sugrąžintų pozityviąją teisę...