Teisės istorija. Vadovėlio klausimai, sąvokos

Ištrauka

Bendra teisės istorijos mokslo
paradigma
-Tyrėjų taikomų tyrimo požiūrų, vertybių,
principų ir taisyklių visuma, lemianti teisės
istorijos tyrimo objekto ir metodų pasirinkimą
bei gautų rezultatų interpretavimą
Modernioji teisė -Trečiojo tipo teisė, apibūdinama pirmiausia
kaip pilietinė lygybė
Senovės teisė -Pirmojo tipo teisė, apibūdinama pirmiausia
kaip pirmykštė lygybė, kai elgesio taisyklės
yra bendros visiems
Viduramžių teisė -Antrojo tipo teisė, apibūdinama pirmiausia
kaip luominė nelygybė
Teisės istorija(procesas) -Tam tikriems dėsniams pavaldus įprasmintas
teisės įkopimas į kokybiškai aukštesnę
pakopą, vykstantis teisinių sistemų
pliuralizmo, koegzistavimo, bendradarbiavimo
ir konkuravimo sąlygoms
Teisės istorijos mokslo
metodas
-Faktologinės medžiagos tyrimo ir gautos
informacijos suvokimo metodas, kurį taikant
sukuriamos naujos žinios apie istorines
teisines sistemas ir aktualių teisinių sistemų
istorinius elementus
Teisės istorijos mokslo
objektas
-Istorinių ir aktualių teisinių sistemų plėtra
Teisės tipas -Kokybinių požymių, apibūdinančių tam
tikrame žmonijos raidos etape sukurtą teisę,
visuma
Teisės istorija(mokslas) -Žinių apie teisės istoriją kaip procesą visuma
1 SKYRIUS
1 skyriaus klausimai :
1.Kokia mokslo doktrina buvo
teisės istorijos tyrimų
metodologinis pamatas
Lietuvoje iki pat paskutinio XX
a. dešimtmečio; dėl kokių
priežasčių jos buvo atsisakyta?
Teisinis pozityvizmas. 1990 m. nuslinkus
sovietmečiui teisinis pozityvizmas buvo
nebeperspektyvus.
2.Kokią mokslo doktriną
paskutinįjį XX a. dešimtmetį
Lietuvos teisės istorikai
pasirinko kaip metodologinį
tyrimų pamatą? Kokie jos
pranašumai, palyginti su
ankstesniąja?
Todėl teisės istorikai perėjo prie sociologinės
teisės sampratos, kuri leido išplėsti teisės
istorijos mokslo objektą – pereita nuo
pozityviosios teisės istorijos prie teisinės
sistemos istorijos.
Pranašumai: leidžia atskleisti teisinės sistemos
ir visuomenės sąsają ir hierarchinę
priklausomybę – teisinė sistema yra autonominė
visuomenės sistema, gebanti savarankiškai
nustatyti savo vidinę raidą, kad galėtų tinkamai
atlikti jai aukštesnės sistemos (visuomenės)
priskirtas funkcijas (taigi ji nebetraktuojama kaip
žmogaus vairuojama mašina – XX a. pr.).
-
3.Kas yra teisinė sistema ir
kokios yra pagrindinės jos
funkcinės posistemės? Kokia jų
tarpusavio priklausomybė?
-Egzistuojanti teisinė sistema yra tautos
istorijos, kultūros, socialinių vertybių, jų
suvokimo koncentruota išraiška, visuma
susijusių ir iš vidaus suderintų teisinių
priemonių, kuriomis veikiami visuomeniniai
santykiai.
Funkcinės posistemės:
-Teisėkūros posistemė, apimanti
teisėkūros institucijas ir procedūras, teisės
normas, pastarųjų sisteminimą ir teisės
šaltinius.
-Jurisdikcijos posistemė, apimanti teisės
taikymo institucijas, aktus ir procedūras,
įskaitant teisminio proceso sampratą ir
rūšis, apeliacijos ir kasacijos sampratas,
bendrosios kompetencijos ir specializuotus
teismus.
-Jurisprudencijos posistemė, apimanti
teisės mokslą ir studijas, teisės pažinimo
bei mokymo metodus ir institucijas, teisės
doktriną, teisės literatūrą, teisės aiškinimą.
4.Kodėl negalime pernelyg
sureikšminti teisės ir valstybės
sąsajos ir absoliutinti valstybės
vaidmens teisėkūrai bei teisės
taikymui? Kaip toks
sureikšminimas ir
absoliutinimas trukdytų tirti
teisės istoriją?
Teisėkūros funkcija priklauso ne tik valstybei – ji
būdinga ir paskiriems visuomenės nariams, jų
kolektyvams bei visai visuomenei. Teisė kyla ne
tik iš valstybės valios, bet ir iš visuomenės proto
bei sąžinės, jos papročių ir įpročių. Paprotys ir
teisingumas (protas bei sąžinė) yra teisė tiek pat,
kiek įstatymai bei precedentai.
Teisės taikymo subjektas taip pat nebūtinai yra
valstybė. Kai kuriose visuomeninių santykių
srityse teisės taikymo subjektai gali būti ir
privačių įstaigų vadovai (leisdami įsakymus
priimti arba atleisti darbuotojus), o piliečio teisė
dalyvauti taikant įstatymus yra apribota
operatyvinių prielaidų užkirsti kelią teisės
pažeidimams, išaiškinti ir sulaikyti teisės
pažeidėjus sudarymu.
Valstybė negali apsieiti be teisės, tačiau teisė gali
apsieiti be valstybės.