Teisės istorija. Sąvokos egzaminui

Ištrauka

1.Teisės istorija (procesas) – tam tikriems dėsniams pavaldus įprasmintas teisės
patekimas į kokybiškai vis aukštesnę pakopą, vykstantis teisinių sistemų pliuralizmo,
koegzistavimo, bendradarbiavimo ir konkuravimo sąlygomis. (11 psl.)
2.Teisės istorija (mokslas) – žinių apie teisės istoriją kaip procesą visuma, priklausanti
socialiniams, o ne humanitariniams mokslams, ir plėtojama kaip teisės, o ne istorijos
mokslo šaka. (11 psl.)
3.Teisės istorija (studijų dalykas) – teisės istorijos mokslo dalis, sąlygiškai atskirta ir
adaptuota mokymo tikslams, dėstoma teisės specialybės studentams kaip
universitetinių teisės studijų dalykas. (11 psl.)
4.Bendroji teisės istorijos mokslo paradigma – tyrėjų taikomų tyrimo požiūrių,
vertybių, principų ir taisyklių visuma, lemianti teisės istorijos tyrimo objekto ir
metodų pasirinkimą bei gautų rezultatų interpretavimą. (12 psl.)
5.Teisės tipas – kokybinių požymių, apibūdinančių tam tikrame žmonijos raidos etape
sukurtą teisę, visuma. (12 psl.)
6.Senovės tipo teisė – chronologiškai pirmojo tipo teisė, apibūdinama pirmiausia kaip
pirmykštė lygybė, kai elgesio taisyklės yra bendros visiems tam tikro kolektyvo
(genties, valsčiaus bendruomenės ir kt.) nariams. (12 psl.)
7.Viduramžių tipo teisė – chronologiškai antrojo tipo teisė, apibūdinama pirmiausia
kaip luominė lygybė, kai normos yra bendros visiems tam tikro luomo nariams.
8.Moderniojo tipo teisė – chronologiškai trečiojo tipo teisė, apibūdinama pirmiausia
kaip pilietinė lygybė, kai teisės normos yra bendros visiems tam tikros valstybės
piliečiams (o tam tikros normos yra bendros ir visiems žmonėms). (12 psl.)
9.Postmoderniojo tipo teisė – chronologiškai ketvirtojo tipo teisė, apibūdinama
pirmiausia kaip visuotinė lygybė, kai teisės normos yra bendros visiems žmonėms
nepriklausomai nuo jų pilietybės. (13 psl.)
10.Teisės istorijos mokslo objektas – egzistavusių (istorinių) ir egzistuojančių
(aktualių) teisinių sistemų plėtra nuo ištakų iki dabartinės jų būklės. (14 psl.)
11.Teisės istorijos mokslo metodas – faktologinės medžiagos tyrimo ir gautos
informacijos suvokimo būdas, kurį taikant sukuriamos naujos teorijos apie istorines
teisines sistemas ir aktualių teisinių sistemų istorinius elementus. (16 psl.)
12.Gentinė (segmentinė) visuomenė – visuomenė, sudaryta iš viena nuo kitos sąlygiškai
nepriklausomų, daugmaž vienodą struktūrą turinčių ir funkcijas giminystės pagrindu
organizuotų genčių (segmentų), kurios elitas (genčių vadai, jų padėjėjai, žyniai)
ilgainiui tapo pirmosiomis viešosios valdžios institucijomis, o joje susiklosčiusios
elgesio taisyklės (genčių papročiai) – pirmosiomis teisės normomis. (32 psl.)
13.Asmeninis teisės taikymas – istoriškai pirmasis teisės taikymo būdas, pasireiškiantis
tuo, kad asmeniui, neatsižvelgiant į jo faktinę buvimo vietą, taikoma tos genties art
autos, kuriai jis priklauso, teisė. (34 psl.)
14.Sankcionavimas (kaip teisėkūros procedūros tipas) – istoriškai pirmasis teisėkūros
procedūros tipas; viešosios valdžios institucijos pripažinimas gentinėje (segmentinėje)
visuomenėje egzistuojančios elgesio taisyklės, kartu paverčiant elgesio taisyklę teisės
norma. (35 psl.)
15.Teisinis paprotys – seniausia teisės normų forma; viešosios valdžios institucijos
pripažinta elgesio taisyklė, susiformavusi visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio
tam tikro elgesio kartojimosi. (35 psl.)
16.Teritorinis teisės taikymas – istoriškai antrasis teisės taikymo būdas, kai asmeniui,
neatsižvelgiant į jo priklausymą tam tikrai genčiai ar tautai, taikoma jo faktinėje
buvimo vietoje galiojanti teisė. (38 psl.)
17.Viešoji norminė sutartis – istoriškai antroji teisės normų forma, viešosios valdžios
institucijos ratifikuota dviejų ar daugiau teisės subjektų sudaryta sutartis, kuria
nustatoma tam tikra bendra elgesio taisyklė. Ji kilo iš vidinių genties susitarimų dėl
karo žygio organizavimo, įgyto grobio padalijimo ar kitokio bendro gentainių intereso
arba susitarimų tarp genčių, kuriais buvo palaikoma taika, sudaromos sąjungos dėl
gynimo ar puolimo, padalijama teritorija ar gamos ištekliai ir pan. (48 psl.)
18.Sutarties ratifikavimas (kaip teisėkūros procedūros tipas) – istoriškai antrasis
teisėkūros procedūros tipas; viešosios valdžios institucijos patvirtinimas teisės
subjektų sudarytos sutarties, kartu paverčiant sutarties sąlygas teisės normomis. (53
psl.)
19.Personalinė (asmeninė) unija – tarpvalstybinių santykių forma, kai dvi (ar daugiau)
valstybes...