TEISĖKŪRA. Konspektas

Ištrauka

TEISĖKŪRA
Mokslinėje doktrinoje KT laikomas „įstatymų leidėju“ negatyviuoju ir pozityviuoju
požiūriais. Negatyvusis – po KT nutarimų, kuriais skelbiamas prieštaravimas LRK, teisės
aktas yra koreguojamas, tai reiškia, kad teisės aktas yra pripažįstamas antikonstituciniu ir jis
netenka teisinės galios. Pozityvusis požiūris – tam tikri KT nutarimai daro tiesioginę įtaką
būsimų teisės aktų leidybai. KT nubrėžia tam tikras kryptis Lietuvos teisės sistemoje ir būtent
pagal oficialią konstitucinę doktriną yra kuriama ir aiškinama LR teisė.
Teisėkūra apima įstatymų leidybą.
Teisėkūros pagrindų įstatymas 4 straipsnis
Teisėkūros sąvoka.
Teisėkūra – tai procesas, kurio metu sukuriami, pakeičiami arba pripažįstami
netekusiais galios norminiai aktai.
Teisės aktų leidėjo valia gali būti suvokiama nevienodai: vienu atveju ji gali būti
savarankiškas teisės aktų leidybos šaltinis (kai kuriamos naujos elgesio taisyklės), o kitu
atveju – tik „retransliatorius“ (kai įtvirtinamos elgesio taisyklės, jau anksčiau
egzistavusios socialinės normos pavidalu)
Procedūriniu požiūriu neteisinės socialinės normos formalizavimo atveju tenka tik verifikuoti
jos turinį preziumuojama, kad tokia norma interesus jau suderino; o kuriant naujas normas
būtina suderinti priešingus interesus. Teisinės galios požiūriu visai nesvarbu, ar teisės aktas
yra veikiančių neteisinių socialinių normų fiksavimo forma ar naujo turinio normų sukūrimas.
Abiem atvejais yra valia perduoti elgesio taisyklę, t. y. išleidžiamas teisės aktas.
Teisės aktų leidyba yra sąmoninga ir tikslinga žmonių veikla. Visų valstybių teisėkūros
tikslai yra bendri: teisėkūra siekiama sukurti ir tobulinti vientisą, darnią teisės normų ir
teisės principų sistemą (teisės sistemą), reguliuojančią įvairius visuomenės santykius.
Teisėkūros paskirtis – kurti, keisti, panaikinti arba papildyti teisės norminius aktus.
Konstitucija yra teisėkūros pagrindas: joje įvardyti teisėkūros subjektai, nurodomos jų
priimamų teisės aktų rūšys, nustatoma, kokių procedūrų laikantis priimamos visos teisės
normos.
Viena iš svarbiausių teisėkūros procedūrų yra įstatymų leidyba, nes jos rezultatas –
svarbiausius žmonių santykius reguliuojančių teisės aktų – įstatymų priėmimas.
LRKT 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime šis procesas aiškinamas taip:
„Įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų
priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka. Visuotinai pripažintos
šios pagrindinės įstatymų leidybos proceso stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės
realizavimas, įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo
promulgavimas ir įsigaliojimas. Tik pasibaigus vienai stadijai nuosekliai prasideda kita
stadija.“
Kai kurių šalių konstitucijose yra numatyta vadinamoji deleguojamoji įstatymų leidyba, kai
įstatymų leidėjo pavedimu vyriausybė gali leisti teisės aktus, turinčius įstatymų galią.

Konstitucijos normose reglamentuoti tokie įstatymų leidybos delegavimo atvejai, kartu
nustatomos jo ribos ir garantijos. Šalių, kurių konstitucijose įstatymų leidybos delegavimas
nenumatytas, tokios teisės perdavimas vykdomosios valdžios institucijai bus neteisėtas.
LRK įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas, todėl Vyriausybė gali priimti tik
poįstatyminius teisės aktus. Seimas, perduodamas Vyriausybei jam Konstitucijoje priskirtus
įgaliojimus, ar Vyriausybė, suteikdama sau tokią teisę, pažeistų Konstitucijos 128 str. 1 dalį,
taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą.
Teisėkūros subjektai
Terminas „teisėkūros subjektas“ reiškia subjektą, kuriam suteikta galia pareikšti
galutinę ir neginčijamą valią dėl teisės akto priėmimo.
LRKT, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros
procese, yra pažymėjęs, kad „Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius
reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės
aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų“. Būtinybę laikytis įstatymų viršenybės
principo ne kartą yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas,
kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymų, veikla
vykdoma neperžengiant jiems priskirtos kompetencijos ribų,...