Teisė ir kiti elgesio reguliatoriai

Ištrauka

Teisės apibrėžimas – kaip jau visi žinome, teisė neturi vieno visiem priimtino, konkretaus 
apibrėžimo. Nepaisant to žinodami pagrindines teisės, kaip vienos iš socialinės sistemos rūšių,
užduotis galime suformuluoti teisės apibrėžimą. Taigi mūsų sąmonėje teisė tai formalių
valstybės prievarta garantuojamų visuomeninius santykius atspindinčių bei reguliuojančių
bendro pobūdžio normų sistema.
Elgesys - organizmo reakcijų i aplinka visuma.
Elgesys gali būti suvokiamas sąmoningai arba pasąmoniningai.
Gali būti atviras arba slaptas.
Gali būti valingas arba nevalingas.
Gali būti tikslingas arba netikslingas.
Normos apibrėžimas – kaip ir teisė norma neturi vieno bendro apibrėžimo, bet dauguma
autorių, turi panašų normos suvokimą ir dažniausiai ją t.y. normą galima apibrėžti, kaip visiems
bendrai priimtino elgesio taisyklę, kuri yra bendrai priimta visuomenės, kaip normalus ar
taisyklingas elgesys. Priešingu atveju, t.y. visuomenei nepriimtinas elgesys yra suprantamas,
kaip nenormalus, kuris gali būti nustatytas, tiek teisės (šiuo atveju nepriimtinas elgesys gali
būti baudžiamas pagal tam tikrus nustatymus), tiek pačios visuomenės(šiuo atveju
nepriimtinas visuomenei elgesys nebus baudžiamas, bet visuomenėje bus traktuojamas, kaip
nenormalus)
Normos pagal:
Pagal Herbertą Lionelį Adolphusą Hartą (toliau H. L. A. Hartas)
Žmonių elgesio reguliatorius yra norma. Normos pagal H. L. A. Hartą- tai taisyklės. Tik šių
taisyklių laikantis žmogus gali spręsti iškilusias problemas ir žinoti kaip elgtis įvairiose
situacijose. Norma nustato koks elgesys yra tinkamas vienokioje ar kitokioje situacijoje.
Vienas normos pavyzdžių galėtų būti jaunesnio amžiaus asmenų paklusimas vyresniesiems.
Tai viena iš visiems gerai žinomų normų, kurios principas yra tai, kad jaunas asmuo
paklūsta vyresniam, tai gana apibrėžta norma. Tačiau yra pakankamai aišku, kad kiekvienai
gyvenimo situacijai neįmanoma sukurti po norma arba numatyti kokius sprendimus reiks
priimti.
Pagal Hansą Kelzeną
Norma funkcionuoja, kaip aiškinimo schema, kitaip tariant , sprendimas, kad tam tikras
laike ir erdvėje vykstantis žmogiškosios elgsenos aktas yra “teisėtas” (arba “neteisėtas”), -
tai specifinio, būtent normatyvinio, aiškinimo rezultatas. Norma, aktui suteikianti teisėtumo
arba neteisėtumo prasmę, pati yra sukuriama aktu, kuris teisinę prasmę savo ruoštu įgyja iš
kitos normos. Kalbėdami apie normą, turime galvoje tai, kad kažkas privalo (ought) būti
arba privalo įvykti, ir konkrečiai – kad žmogus privalo elgtis tam tikru būdu. Šią prasmę turi
kai kurie žmonių aktai, skirti kitų žmonių elgesiui. Jie pasižymi šiuo kryptingumu, jeigu savo
turiniu tą elgesį įsako (command), leidžia (permit), o ypač – jeigu įgalina (authorize). Šiuo
požiūriu aktai kuriu prasmė yra norma yra valios aktai. Iš to seka, kad individas kuris
įgalina, pareiškia savo valia, o individas, kuriam adresuojamas įsakymas, privalo vykdyti jį
įgalinusio individo valią. Norma yra akto, kuriuo tam tikras elgesys įsakomas, leidžiamas
arba įgalinamas, prasmė. Norma yra privalomybė, o valios aktas – esamybė. Taigi kažkas
(elgesys) gali būti arba esamybė arba privalomybė. Imkime pavyzdžiui du teiginius: “durys
yra uždarytos”(t.y. esamybė) ir “durys privalo būti uždarytos”(t.y. privalomybė). Esamas
elgesys ir privalomas elgesys nėra tapatūs dalykai, tačiau jie skiriasi tik tuo, kad vienas jau
vyksta, o kitas privalo įvykti.