Teisė į pensiją kaip teisė į nuosavybę. Konstitucinio Teismo jurisprudencija

Ištrauka

Referatas
Teisė į pensiją kaip teisė į nuosavybę: Konstitucinio Teismo jurisprudencija

Tikslinga pradėti ir paminėti, kad socialinės teisės apsauga apskritai yra skiriama asmenų
apsaugai nuo tam tikrų socialinių rizikų, kaip antai: nelaimingi atsitikimai,
nedarbingumas, profesinė liga, skurdas, senatvė ir kt. Tokiems socialinės rizikos
veiksniams yra numatytos atitinkamos socialinės apsaugos priemonės. Atkreiptinas
dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau - Konstitucija) galima laikyti
vienu reikšmingiausiu teisės aktu, kuriame yra įtvirtinti socialinei apsaugai svarbūs teisės
principai, kurie tiesiogiai taikomi socialinės apsaugos santykių srityje. Nagrinėjamu
temos aspektu tai būtų Konstitucijos 23 straipsnis, įvirtinantis nuosavybės neliečiamumo
principą bei Konstitucijos 52 straipsnis, įtvirtinantis piliečių teisę gauti senatvės ir
invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir
kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Pristatant pensijų sistemą galima sakyti, kad tai socialinio teisingumo principu
pagrįstas prievartinis lėšų perskirstymo būdas iš tų, kurie moka socialinio draudimo
įmokas tiems, kuriems reikalingos socialinio draudimo išmokos. Pensija gali būti
mokama tiek iš socialinio draudimo, tiek iš valstybės biudžeto kaip ir patys dirbantieji
gali įmokas mokėti ne tik į „Sodros“, bet ir privačius pensijų fondus. 2004 m. Lietuvos
pensijų sistema buvo suformuota galutinai ir šiuo metu ją sudaro: valstybinis socialinis
pensijų draudimas; kaupimas senatvės pensijai pensijų fonduose naudojant specialiąją
valstybės paskatą (antroji pakopa); profesinių pensijų kaupimas; papildomas kaupimas
pensijai gyvybės draudimo įmonėse ar pensijų fonduose; valstybinės pensijos už
nuopelnus valstybei ar profesiniu pagrindu bei šalpos pensijos (Bitinas et al., 2020, p.
208-209). Lietuvoje pagrindinę socialinės apsaugos sistemos dalį sudaro būtent socialinis
draudimas, į kurį įeina senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos. Šių
pensijų dydis ir išmokėjimas tiesiogiai priklauso nuo apdraustųjų valstybiniu socialiniu
pensijų draudimu ir socialinio draudimo pensijų gavėjų santykio, apdraustųjų asmenų
gaunamų pajamų dydžio, nedarbo lygio, ekonominės ir demografinės situacijos šalyje,
tuo tarpu valstybinės pensijos skiriamos nuopelnų principu ir finansuojamos mokesčiais,
t.y. mokamos ne kaip atsilyginimas asmeniui už tai, kad jis savo darbingą amžių dirbo ir
savo mokesčiais išlaikė nedirbančius, bet skiriama kaip tam tikra visuomenės padėka už
asmens nuopelnus valstybei kultūros, meno, mokslo, politikos, sporto ar kitose srityse
(Teisė į pensiją ir Konstitucinio..., 2010, p. 35.). Taigi socialinio draudimo sistema
grindžiama tuo, kad dirbantys asmenys padeda nedirbantiesiems. Reziumuojant tai, kas
buvo aptarta aukščiau, pensijų sistemą būtų galima apibrėžti kaip norminių teisės aktų
nustatytą valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemą, privačių pensijų fondų
valdomas pensijų schemas ir įmonių profesinių pensijų planus, kurie nustato pensijų teisių
įgijimo sąlygas, pensijų mokėjimo sąlygas, pensijų sistemos valdymą ir finansavimo būdus.
Teisė į pensiją atsiranda esant teisinių faktų visumai – įvykus draudžiamajam
įvykiui ir turint atitinkamos rūšies pensijai paskirtą nustatytą minimalųjį valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažą. Pavyzdžiui, kalbant apie svarbiausią socialinio
draudimo pensiją – senatvės pensiją – tam, kad asmuo turėtų teisę ją gauti, jis turi atitikti
dvi sąlygas: pirma, senatvės amžiaus sukaktis; antra, minimalus 15 metų socialinio
pensijų draudimo stažas. Teisė į valstybinę pensiją yra skiriama tik tiems asmenims, kurie
yra įvardyti 1994 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme.
Taigi tai, kokią pensiją asmuo turi teisę įgyti ir tai, ar gali gauti vieną ar kelias pensijas
reglamentuoja atitinkami įstatymai - Lietuvos Respublikos Socialinio draudimo pensijų
įstatymas bei Lietuvos Respublikos Valstybinių pensijų įstatymas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas)
nutarimai daro didelę įtaką socialinės apsaugos teisės plėtrai ir sudaro prielaidas
valstybinio socialinio draudimo sistemos garantijų išsaugojimui. Pirmasis Konstitucinio
Teismo pasisakymas nuosavybės apsaugos principo taikymu – 2002 m. lapkričio 25 d.
precedentinis nutarimas. Jame Konstitucinis...