Šviesos medžioklė apie povaizdžio reiškinį tapyboje

Ištrauka

Magistro baigiamasis darbas
Šviesos medžioklė: apie povaizdžio reiškinį tapyboje
(tiriamojo rašto pavadinimas)
Ribotas matomumas
(kūrybinio darbo/projekto pavadinimas)

TURINYS
Įvadas 3
Santrauka lietuvių kalba 7
Summary in English 8
Autentiškumo deklaracija 9
1. Vaizdas taikiklyje 10
1.1. Povaizdis 11
1.2. Dvipusis vaizdas 14
1.3. (At)vaizduotė 20
2. Šūvis 23
2.1. Liminali erdvė 24
2.2. Kažkas matyta 25
2.3. Nesvarumo būsena 28
3. Laimikis 30
3.1. Tapyba kaip šviesos mediumas 31
3.2. Meluojanti šviesos raiška 32
3.3. „Nušauti“ šviesą 34
Medžioklės ataskaita (Išvados) 35
Literatūros ir internetinių šaltinių sąrašas 37
Iliustracijų sąrašas 39
Kūrybinė dalis 40

ĮVADAS
Cogito, ergo sum – René Descartes
Šūviai į akinančią šviesą vos kliudo taikinį. Tapyba, skendinti asmeninio pamatymo
atspindžiuose, kuria dar daugiau iliuzinių sluoksnių, kuriuose neįmanoma nepasiklysti. Kyla
dvejonė: kuris iš vaizdinių yra tikresnis? Tapybos prigimtis geriausiai pasimato jos
pradmenyse – uolų piešiniuose ir pirmykščių žmonių delnų antspauduose ant uolų sienų. Kol
kas manoma, kad delnų antspaudai tuo metu neturėjo jokios naudingos paskirties tų žmonių
gyvenimui. Tačiau, manau, tai buvo pirmosios įsiamžinimo poreikio apraiškos. Atrodo,
žmonijos evoliucijoje tai yra svarbus slenkstis, nes rodo naują sąmonės poslinkį: žmonių
gyvenimo trapumo suvokimą, jų norą įamžinti savo asmeninę būtį. Remiantis nurodyta René
Descartes‘o garsiąja įžvalga „Mąstau, vadinasi esu“ šis įvykis tampa signalu, rodančiu tų
žmonių sąmoningumą. Tarsi išdidžiai pareiškiama „žmogus – yra“. Tai parodo ne tik jų
sąmoningumą, tačiau ir suvokimą savęs kaip egzistuojančios, nebe visai priklausomos nuo
instinktų būtybės, bei įamžina jų kasdienybę tame laike. Šis momentas sukūrė pamatus vėliau
kurti visuomenę.
Kiekviena nauja karta menininkų siekia įamžinti savo meto aktualijas bei požiūrį į
savo laikų svarbius dalykus, o pagrindinis tikslas išlieka išgryninti žmogaus gyvenimo
patyrimą bei maištą ar adaptaciją. Turbūt ir savo tapyba noriu atrasti jausminį bendrumą su
aplinka, viršijantį kasdieninę būtį. Tačiau klausiu savęs: kiek tai iš tikrųjų įmanoma?
Filosofas, Thomas Nagelis galėtų prieštarauti, teigdamas jog šis tikslas yra pasmerktas žlugti.
Anot jo, sąmonės pagrindas yra subjektyvizacija, tad stengiantis perteikti tam tikrus reiškinius
objektyviai, nutolstame nuo tikrosios patirties. Galbūt, pasiekus bendros patirties tapyboje, ji
taip pat prarastų savo esmę? Tad išreiškiamos subjektyvios* patirtys kaip tik sukuria bendrą
istorinę-meninę visumą. Kiek visuotinis būties patyrimas yra tikras ar pasiekiamas, jei mūsų
pasaulio suvokimas remiasi vien tik subjektyviais pojūčiais ir stebėjimais. Šiame rašto darbe
yra laikomasi pozicijos, jog subjektyvumas yra „tikresnis“ nei objektyvumas. Minėtas noras
„išreikšti“ bendrą šiuolaikinių žmonių gyvenimo patyrimą siejasi ne su vienos tiesos
skelbimu.