Autentiško vaizdo patyrimas tapyboje

Ištrauka

Magistro baigiamasis darbas
Autentiško vaizdo patyrimas tapyboje

TURINYS
Autentiškumo deklaracija 3
Santrauka 4
Summary 5
ĮVADAS 6
Pasroviui 8
1. VAIZDO TYLĖJIMAS 10
2. TAPYBINĖS PRIEMONĖS IR OBJEKTAS 13
2.1. Šviesa 13
2.2. Vieta 17
2.3. Tarp drobių 20
3. AUTENTIŠKAS ŽVILGSNIS 23
IŠVADOS 27
LITERATŪROS SĄRAŠAS 29
ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS 30

Įvadas
Mano siekis rašant šį teorinį darbą – peržvelgti, paanalizuoti savo
kūrybinį procesą ir atsekti intuityvių paieškų saistomą metodą, suvokti jo
tapsmą. Reflektuodamas tai, pastebiu, jog mano paveikslai įgauna formą
pirmiau, nei atsiranda idėjos. Kurdamas palieku daug erdvės autonomiškam
vaizduotės veikimui pasireikšti.
Greta tapybos, rašydamas šį tekstą, bandau apčiuopti galimas temas,
kūrybinį (ne)apsisprendimą, būsenas, lėmusias kai kurių paveikslų eigą.
Toks intuityvus ir kartu tarsi pasyvus judėjimas išreiškia mano, kaip
stebėtojo, poziciją kasdienybėje bei kūryboje. Ją metaforiškai apibūdinu
kaip tekėjimą pasroviui, o ši sąvoka tampa atspirties tašku, padedančiu
„pasidavimą“ suprasti kaip aktyvų dalyvavimą, pasirinkimą. Įvardintas
metodas seka paskui besivystančią tapybinę raišką drobės paviršiuje:
skurdžią, plokščią, stokojančią spalvos ir konteksto. Savo naujausiame
tapybos cikle („Pasroviui“) sąmoningai apsiriboju ne tik skurdžia tapybine
raiška, bet ir motyvų pasirinkimu, susitelkdamas ties monotoniškais
miegamųjų rajonų fragmentais. Tapyboje tarsi nutildau vaizdus – stengiuosi
apvalyti juos nuo įprastų atpažįstamumo bruožų, kartu keisdamas ir to pačio
vaizdo patyrimo sąlygas. Man įdomu kokius atpažįstamumo bruožus
vaizduose pavyksta nuvalyti, o kokie lieka, bet pakitę. Plonu dažų sluoksniu
atsainiai padengtas drobės paviršius vaizdą uždaro vientisame,
klaustrofobiškame miglos debesyje, kuriame masyvus Fabijoniškių
daugiabutis virsta plona kartonine iškarpa. Perkeldmas vaizdą ant drobės
dirbu minimaliais potėpiais, sudarydamas atsainumo, lengvumo įspūdį.
Suplokštinu vaizdą ir erdvę, kurioje tai, kas vyksta, apsiriboja šviesos
stebėjimu grublėtame betono paviršiuje. Nors naudoju vos kelias spalvas, to
užtenka, kad atsiskleistų iš pažiūros nuobodūs, bet subtiliūs daugiabučių
paviršių santykiai. Šis procesas taip pat leidžia atsitraukti iš pagrindinio
vaizdmens ir komtempliuoti patį žiūrėjimą. Motyvuose keičiasi stebėjimo
pozicijos: viename vaizde priartėju prie langų taip arti, lyg galėtum žvilgtelti
į vidų, kituose atvirkščiai – žiūriu nešališkai.
Socialiniai peizažai verčia gilintis į kasdienybę, į dabarties momentą.
Kad ir „neišraiškingi“, šie motyvai verčia priartėti prie neiškalbingos bei
banalios kasdienybės, kuri suvokėją atveda į egzistencijos apmąstymą.
Pertapyti vaizdai netenka apčiuopiamumo erdvėje ir tarsi „nepritampa“ prie
prasmės, kurią tikimasi suprasti. Tačiau nepritapimas nusako galimą regimo
vaizdo daugialypumą, kuris tapyboje veikia kaip naudinga prieštara
leidžianti artimiau susigyventi, „įsižeminti“ tuose gyvenimo aspektuose,
kuriuos laikome nereikšmingais ar neįdomiais. Įprastos, kasdien praeinamos
ir nepastebimos vietos tapyboje veikia kaip įrankis, kuriuo iš naujo
sužadinamas sąmoningumas ir nusiteikimas patirti vidinę kaitą. Šalia
atsirandantys peizažai verčia apsvarstyti suvokėjo sąmonėje jau įgytą vietos
reikšmę. Ji tapyboje yra priversta keistis ar net stokoti vietos, kaip žmogaus
tapatumą apibrėžiančios erdvės. Šios potemės atskleidimui remiuosi Marco
Auge iškeltomis vietos/nevietos sąvokomis. Jomis taip pat noriu iš naujo
pažvelgti į vaizdą, kaip į kontekstą ir tapatybę kuriančias ar naikinančias
apibrėžtis. Savo praktinio darbo procesui apibūdinti pasitelkiu Agnės
Narušytės monografiją „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ ir joje
aptariamą nuobodulio fenomeną, padedantį apsivalyti nuo informacijos
apkrovos bei įkrauti kasdienybę naujais pojūčiais. Taip pat man svarbios
Watts, Charles Taylor subjektyvaus santykio su tikrove įžvalgos. Remiantis
savo ir pasirinktų modernistinių bei šiuolaikinių menininkų kūryba, aptarsiu
kaip mano paties kuriamuose vaizduose formuojasi ir deformuojasi
paveikslo turinys.
Iš esmės, peržvelgdamas čia aptartą analizės kryptį, svarstau apie
savo paties autentiško žvilgsnio galimybę bei paiešką. Tai man atveria ir
platesnius klausimus – kaip tapyba padeda patirti vaizdus ir ką suprantame
apie save. Nors šio teksto rašymas man taip pat yra besitęsiančio proceso
dalis, tai labiau meditatyvus apsistojimas, atsitraukimas nuo vaizdų ir
vaizdinių srauto.