Stojiška asmenybės laikysena lietuvių literatūroje (J. Aputis, J. Radvanas, V. K. - Mickevičius)

Ištrauka

Žinome, jog vienas iš pagrindinių žmogaus dorovinių savikontrolės būdų yra pareiga.
Šią sąvoką apibrėžia ir puikiai paaiškina „stojiška asmenybės laikysena“, kuri iš tarptautinio kalbos
žodyno reiškia tvirtumą įveikti sunkumus ir nelaimes bei gebėjimą kovoti. Ji pasireiškia kaip
sąžinės paliepimas, kaip valia, kaip savęs palenkimas užsibrėžtiems tikslams realizuoti. Objektyviu
požiūriu, mes įsipareigojame kasdien ir tai darome įvairiais gyvenimo atvejais: jaučiame pareigą
asmeniniam tobulėjimui, įsipareigojame pasiekti vieną ar kitą tikslą savo gyvenime. Tačiau kartais
žmonės įsipareigoja ne tik sau ir savo materialiniams siekiams, bet kur kas daugiau. Jie jaučia, jog
turi atlikti didžią pareigą savo tėvynei. Įsipareigojusios tėvynei asmenybės buvo vaizduojamos ir
lietuvių literatūroje, kurioje įvairūs autoriai norėjo pabrėžti jų svarbą bei savitumą, bandė atskleisti
svarbiausias elgesio ir būdo detales, kurios nulėmė tokį šių žmonių sprendimą. Žmogus taip pat
gali įsipareigoti ir jaustis atsakingas už kitą žmogų, rūpintis juo ir ryžtingai kovoti už jo gėrovę.
Šiuos aspektus imta atskleisti nuo XVI a. J. Radvano poemoje „Radviliada“, J. Apučio novelėje
„Vakarėjant gražios dobilienos“ V. K. - Mickevičius dramoje „Skirgaila“.