Stanislovo Žvirgždo „Lietuviški peizažai“ fotografijų ciklo analizė

Ištrauka

Stanislovo Žvirgždo „Lietuviški peizažai“ fotografijų ciklo analizė

Lietuvos fotografas Stanislovas Žvirgždas gimė 1941 m., Balbieriškyje. 1972 m.
Maskvoje baigė fotografijos Liaudies meno institutą. 1972 m. tapo Lietuvos fotomenininkų
sąjungos nariu. 1992–1996 m. buvo paskelbtas Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininku.
2001 m. tapo Tarptautinės meninės fotografijos atstovu Lietuvoje, 2001 m. LR kultūros
ministerijos fotografijos ekspertų komisijos pirmininku. Stanislovas Žvirgždas yra dalyvavęs
aštuoniuose šimtuose nacionalinių ir tarptautinių fotografijos parodų, laimėjęs daugiau nei du
šimtus įvairių apdovanojimų. Surengė 102 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, buvo
įvairių fotografinių šalies ir užsienio konkursų žiuri narys. Svarbiausi Stanislovo Žvirgždo
darbai: „Lietuviški peizažai“ (1973 m.), „Vizijos“ (1991 m.), „Kiemai“ (1980 m.), „Vilnijos
peizažai“ (1998 m.). Stanislovas Žvirgždas renkasi nespalvotą fotografiją. Jis teigia, jog
nespalvota fotografija ir yra tikroji meninė forma: „Mano galva, spalvota – tai yra atvirukas.
Spalva yra mąstymo ir kompozicijos būdas, bet jei mes to neįvaldom ir nepadarom, bus tik
atvirukas. O nespalvota fotografija yra sudėtingesnė, reikia suvaldyti visus pilkus tonus ir
pustonius. Aš manau, kad tai ir yra meninė fotografija.“ *
Pasirinkau analizuoti Stanislovo Žvirgždo peizažų ciklą „Lietuviški peizažai“, nes tai
man pasirodė aktualu ir naudinga. Gilinimasis į jo fotografijas, vertė labiau pasidomėti atlikimo
technika, neskaitmeninė fotografija. Jo kūryba sudomino mane išskirtinumu, renkantis
nespalvotą fotografiją. Žvelgdama į nespalvotas nuotraukas iš Stanislovo Žvirgždo peizažų
ciklo, galėjau nuotraukas inerpretuoti savaip, tarsi sukurdama fotografijai spalvas tokias, kokias
noriu. Dominuojantis paslaptingumas, mano akimis, sukurė konkretų ir kontrastingą gamtos
vaizdą.