Lietuvių autorių konspektas

Ištrauka

1.Judita Vaičiūnaitė
Judita Vaičiūnaitė gimė (1937) Kaune, augo inteligentiškoje aplinkoje, tarp aukštų
polėkių ir didelių kūrybinių užmojų žmonių. Vilniaus universitete studijavo lituanistiką,
po studijų liko Vilniuje. J. Vaičiūnaitė – dviejų didžiųjų Lietuvos miestų (Kauno ir
Vilniaus) kultūros ir architektūros išugdyta kūrėja, ypač išsiskirianti agrarinės kultūros
paveiktoje lietuvių literatūroje.
Judita Vaičiūnaitė – miesto poetė. Pirmasis poetės eilėraščių rinkinys „Pavasario
akvarelės“ pasirodė 1960 metais. XX a. antrosios pusės lietuvių literatūroje J.
Vaičiūnaitė, kaip Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, stengėsi
iš esmės moderninti ir individualizuoti lyriką, išvaduoti ją iš pokarinio politizavimo
gniaužtų, per simbolius, istorinius personažus, metaforas žadinti skaitytojų savimonę,
tautinį sąmoningumą, pasipriešinimą dehumanizuotai sovietinei ideologijai. 8-ąjį deš.
literatūra laisvinosi iš totalitarizmo gniaužtų dar labiau: gyvenimo patirtis,
visuomeninė situacija, estetiniai idealai vertė jaunus poetus ieškoti savito santykio su
tuometės lyrikos tradicijomis. Vaikystės kaimo prisiminimai, tėviškės, kaip vertybių
centro, ilgesys, buvęs atramos tašku iš kaimo kilusių poetų kartai, – J. Vaičiūnaitė buvo
išimtis, nes ji gimė mieste. Jos kūrybai daugiausia impulsų davė miesto kultūra, todėl ji
dažnai apibūdinama kaipmiesto poetė. Pati poetė viename interviu sakė: „Turbūt iš
tiesų mano poezija turėtų būti urbanistinė. Priežastis labai paprasta iš mamos pusės
esu trečia karta nuo žagrės; kaimas mane baido, kaimiečių kultūra man svetima. Be to,
juk aš nuo pat vaikystės esu tikra miestietė.“ Jos kūryboje ryški miesto erdvė,
architektūra. Poetės lyrikoje fiksuojamas ją sudominęs koks nors patrauklus reljefas,
architektūros detalė, išgirstas muzikos akordas, t. y. tai, kas aplinkui. Tačiau tai
ypatingas stebėjimas – ji nematydavo, kas bjauru, nešvaru ar nemalonu, o tik tai, kas
gražu, suteikia vilties, įkvepia kūrybai. J. Vaičiūnaitės miestas – darni meną ir kultūrą
sauganti erdvė, miestas – natūrali ir jauki žmogaus aplinka, namai.
Vilniaus tema. Poetės kūryboje itin išskirtinė Vilniaus miesto tema. Ji sukūrė įtaigų
Vilniaus, tapusio poetine savastimi, vaizdinį. Eilėraščiuose atgyja Vilniaus
senamiesčio kiemai, skersgatviai, bažnyčios, kavinės, interjerai. Viename interviu ji yra
sakiusi: „Atrodo, niekad nerašau specialiai apie Vilnių, bet taip jau savaime išeina, kad
miestas, kuris kasdien gyvena už tavo Muziejaus gatvės [dabar - Vokiečių] lango,
miestas, kuriame augini vaikus, rašai knygas, perki duoną, dirbi visus moteriškus
namų darbus, vaikštai į koncertus, dailės parodas – tavo širdy ir kūryboje lyg paukštis
nutūpęs…“