Savigynos teisės problematika. Izraelio – Hezbollah konfliktas

Ištrauka

Savigynos teisės problematika: Izraelio – Hezbollah konfliktas
DALYKO RAŠTO DARBAS

Turinys
Įvadas..............................................................................................................................................3
Jėgos nenaudojimo principas bei savigynos teisė...........................................................................4
Savigynos teisės problematika........................................................................................................5
Hezbollah - teroristė grupuotė ar pasipriešinimo judėjimas?..........................................................7
Izraelio ir Hezbollah konfliktas.......................................................................................................9
Išorinių veikėjų vaidmuo konflikte...............................................................................................11
Išvados..........................................................................................................................................12

Įvadas
Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas įtvirtintas Jungtinių Tautų
Chartijoje, kurio laikytis privalo visos valstybės, nepriklausomai ar valstybė Jungtinių
Tautų Organizacijos narė, ar ne, nes tai tapo paprotinės tarptautinės teisės norma. Vis tik
egzistuoja išimtys, kuomet jėgos panaudojimas traktuojamas teisėtu; taigi viena iš jėgos ir
grasinimo jėga nenaudojimo principo išimčių yra valstybių savigyna, kurios problematika
ir bus nagrinėjama šiame darbe.
Nagrinėjant valstybių savigyną, svarbiausia teisingai apsibrėžti sąvokas, bei
nagrinėjant konfilktus, vadovautis nusistovėjusiomis normomis bei teisiniais aiškinimais.
Iškiriamos 3 valstybių savigynos rūšys: tradicinė, būtinoji ir prevencinė.
Taip pat svarbu apibrėžti sąvokas: agresija, agresorius, bei prielaidas, kuomet galima taikyti savigynos
priemones. Visa tai bus aptarta teorinėje darbo dalyje.
Temos aktualumas - tema yra aktuali, nes karinių priemonių naudojimą
kitoje šalyje vis dažniau siekiama pateisinti kaip teisę į valstybių savigyną, tačiau dažnai
tai būna ginčytini atvejai. O retkarčiai jau pasibaigus konfliktui, konflikto dalyvė,
traktavusi savo veiksmus savigynos veiksmais, gali būti įvertinta , kaip veikusi netgi
agresoriaus pozicijoje.
Nagrinėjamas objektas - Izraelio – Hezbollah konfliktas. Bus aptarta
Hezbollah, kaip organizacijos specifika ir reikšmė konfliktui, ryšys su Libano valstybe,
bei problemtika šiuo konkrečiu atveju.
Darbo tikslas – atskleisti savigynos teisės problematiką praktiniame
lygmenyje remiantis Izraelio – Hezbollah konfliktu.
Pirmajame skyriuje bus aptarta istoriškai teisiškai įtvirtinta jėgos
nenaudojimo principas, bei numatytos išlygos, bei savigynos apibrėžimas. Toliau
įvertinta egzistuojanti problematika, bei išnagrinėta pasirinktas konfliktas – jo priežastys,
ištakos, veiksmų seka. Taip pat šiame konflikte labai svarbus išorinių veikėjų kontekstas,
todėl bus aptarta ir šis aspektas. Pabaigoje pateiktos išvados, kokios teorinės bei
praktinės priežastys sudaro savigynos teisės problematiką.
Jėgos nenaudojimo principas bei savigynos teisė 1945m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, remiantis tarptautiniu agresyvaus karo pasmerkimu, Jungtinių Tautų Chartijoje pirmą kartą buvo suformuluotas
jėgos arba grasinimo jėga nenaudojimo principas. Taigi, 2 str. 4 punkte sakoma, kad
„Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo
tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek
kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais“.
Tai reiškia kad, kiekviena valstybė savo tarptautiniuose santykiuose privalo
susilaikyti nuo grasinimo jėga arba jos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį
neliečiamumą arba politinę nepriklausomybę, tiek ir bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu
su JTO tikslais. Grasinimas jėga arba jos panaudojimas yra tarptautinės teisės ir JTO
Chartijos pažeidimas ir negali būti tarptautinių klausimų reguliavimo priemonė.
Agresyvus karas yra nusikaltimas taikai, kuris užtraukia tarptautinę teisinę atsakomybę,
išskyrus numatytus atvejus. Draudžiama imtis represalijų, susijusių su jėgos
panaudojimu. Negalima grasinti jėga arba naudoti jėgą siekiant pažeisti esamas valstybių
sienas, demarkacines bei paliaubų linijas, taip pat jėga trukdyti vykdyti tautų
apsisprendimo teisę. Kai teritorijos prijungiamos grasinant jėga ar naudojant jėgą, tokie
aktai neturi būti laikomi teisėtais.