Romėnų privatinė teisė konspektas

Ištrauka

II SEMINARAS
TEMA – „Romėnų teisės sąvoka, sistema“
I. Svarbiausios II seminaro sąvokos/terminai:
1. Ius Romanum – romėnų teisė.
2. Teisės apibrėžimas Romos imperijos laikais – „Teisė“
žodį vartojo įvairiomis prasmėmis, t.y. tiek apibrėždama teisę
objektyviąja (kaip teisės normų visumą), tiek subjektyviąja
(kaip tam tikram asmeniui priklausančią teisę) prasme. Celsas
teigė, kad teisė yra gebėjimas taikyti tai, kas gera ir teisinga.
3. Ius civile – visą apimanti Romos piliečių teisė, reguliuojanti
visas jų teises ir pareigas tiek privatinės, tiek viešosios teisės
galiojimo srityje. Ius civile reguliavo net atsakomybę už
nusikaltimus.
4. Ius peregrinorum – visa apimanti svetimšalių teisė
(paregrinų teisė). Tačiau Romėnams tai tebuvo svetimšalių
teisė.
5. Ius gentium – tautų teisė. Ius gentium taikyta visiems Romos
gyventojams (iš jų – ir peregrinams). Reguliavo peregrinų
tarpusavio, taip pat Romos piliečių ir peregrinų turtinius
santykius, ją drąsiai galima vadinti romėnų privatinės teisės
atšaka. Ius gentium turėjusi dvejopą prasmę:
1) Ji reguliavo visų Romos gyventojų santykius ir laikyta
visiems taikoma teisė;
2) Ji buvo suprantama plačiau – filosofine prasme, t.y. kaip
bendra visų tautų teisė. Manyta, kad šios teisės
pagrindą sudaro normos, atitinkančios žmogaus
prigimtį, jo esmę. Tad dar vartotas terminas ius naturale
(prigimtinė teisė).
6. Ius publicum – tai teisė, reguliuojanti Romos valstybės
reikalus, kitaip tariant, susijusi su Romos valstybės statusu.
7. Ius privatum – tai teisė, taikoma pavieniams asmenims, t.y.
susijusi su konkrečių asmenų interesais. Privatinė teisė apėmė
teisės normas, ginančias konkretaus asmens, turinčio santykių
su kitais teisės subjektais, interesus. Pagrindiniai privatinės
teisės institutai: daiktinė teisė, prievolių teisė, šeimos teisė,
paveldėjimo teisė.
8. Ius cogens – imperatyvios viešosios teisės normos, kurių
teisės subjektai privalo besąlygiškai laikytis. Nukrypti nuo jų
reikalavimų, kad ir kokia būtų teisės subjektų valia, neleista.
9. Ius dispositivum – dispozityvios privatinės teisės normos.
Normos, kurių reikalavimus teisės subjektai konkrečiu atveju
gali pakeisti ir kurios taikomos tik jeigu asmenys nesusitaria
kitaip.
10. Šalių autonomijos principas – subjektas pats
sprendžia ar ginti savo teises ar ne, kelti ieškinį ar ne.
11. Karakolos editas – Romos pilietybę suteikė beveik
visiems imperijos gyventojams. Nuo tada romėnų teisės
skirstymas į ius civile, ius peregrinorum ir ius gentium pamažu
ėmė prarasti savo prasmę ir reikšmę. (NUO JO PRASIDEDA
TERITORINIS TEISĖS TAIKYMAS )
12. Ius commune – bendroji teisė, kuri apėmė universalias
teisės normas, taikytas visais atvejais, išskyrus tuos, kai
specialioji teisės norma numatė tam tikras išimtines teisinio
reguliavimo taisykles.
13. Ius singulare – išimtinė teisė, išimtys iš bendrų
taisyklių.
14. Aequitas – (teisingumas), visų asmenų lygybė
įstatymui, tai reiškė, kad įstatymų leidėjas spręsdamas, kokios
turi būti teisės normos, kokius piliečių interesus ir poreikius jos
turi ginti, privalo taikyti kriterijus, tinkamus visiems
visuomenės nariams.
15. Humanitas – (humaniškumas), principas, reikalaujantis
iš įstatymų leidėjo pagarbos žmogaus asmenybei. Esant
aequitas ir humanitas susidūrimui, taikytas aequitas principas.
16. Natura rerum – įprastos dvasinės ir fizinės žmonių
savybės, leidžiančios spręsti apie tam tikrų gyvenimo reiškinių
normalumą. Natura rerum reiškia, kad įstatymų leidėjas,
reglamentuodamas tam tikrus visuomeninius santykius,
privalo atsižvelgti į konkrečias gyvenimo problemas ir paties
gyvenimo siūlomus jų sprendimo būdus.
17. Ius naturale – prigimtinė teisė, normos atitinkančios
žmogaus prigimtį ir jo esmę.
18. Ius vetus – senoji teisė, viskas kas galiojo iki tam tikro
momento.
19. Ius novum – naujoji teisė nuo to momento.
20.
II.II seminaro klausimai:
1. Koks Romoje buvo pats svarbiausias teisės principas?
1) Aequitas (teisingumas)
2. Ar Romoje buvo suformuotas universalus teisės apibrėžimas?
Kaip Romoje buvo suprantama teisė?
2) Universalaus teisės apibrėžimo Romos jurisprudencija
nesuformulavo. Celsas teigė, kad teisė yra gebėjimas
taikyti tai, kas gera ir teisinga. Apibrėžzdami teisės
sąvoką, romėnų jurisprudencija ne kartą rėmėsi
teisingumo idėja....