RIBOTA NUOSAVYBĖS TEISĖ (ILKU, BENEFICIJOS, FEODAI, TARNYBINIAI DVARAI)

Ištrauka

RIBOTA NUOSAVYBĖS TEISĖ (ILKU, BENEFICIJOS, FEODAI, TARNYBINIAI DVARAI)
Namų darbas

Įvadas
Nuosavybės teisės - teisės savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų,
valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.Savininkas turi teisę perduoti kitam
asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, arba tik konkrečias teises. Savininko teisių
triadą sudaro valdymas, naudojimas ir disponavimas.
Tačiau nuosavybės teisių yra keletas rūšių: privatinė nuosavybės teisė, bendroji, viešoji, intelektinė,
taip pat ir ribota nuosavybės teisė, kurią norėčiau plačiau aptarti darbe. Ribotos nuosavybės teisės
pavyzdžių galime aptikti jau prieš mūsų erą- „Ilku“ turtas. Taip pat ribotai nuosavybės teisei
priskiriamos beneficijos, kurios pasaulyje atsirado VIIa. Frankų valstybėje, Lietuvoje gerokai
vėliau- XIV amžiaus pabaigoje, Kunigaikščių laikais. Paveldima žemės valda – feodas, buvo
naudojama jau feodalizmo laikais Vakarų Europoje. Dar viena feodalinės žemėvaldos forma-
tarnybinis dvaras, paplito XVI ir XVII amžių sandūroje.
Mano darbo tikslas yra išnagrinėti, paaiškinti kaip veikė visos minėtos ribotos nuosavybės teisės
tam tikru laikotarpiu, jas sulyginti, išskirti panašumus, skirtumus. Visa tai daryti naudojantis
šaltiniais, remiantis įvairiais teisės aktais.
ILKU
Jau daug metų prieš mūsų erą žmonės suvokė kas yra žemėvalda, nuosavybė. Taipogi suprato, jog
už paslaugas, tarnybas reikia atsiskaityti. Karaliai, valdovai savo kariams atsidėkodavo „ilku“ turtu.
Daug dėmesio šiai ir kitoms žemėvaldos formoms skiria Hamurabio teisynas. Pagal Mindaugo
Maksimaičio „Užsienio teisės istoriją“ – „ilku“ turtas yra: „valda kariui (laukas ar sodas) taip pat
jam duodami namai ir inventorius“. Šiuos turtus kariai gaudavo už tarnybą, tačiau naudotis galėjo
laikinai t.y. kol eis tarnybą. Dėl „ilku“ nebuvo galima sudarinėti sandorių, o jeigu ir buvo bandoma,
juos paskelbdavo negaliojančiais. Žinoma, jog buvo galima paveldėjimo teisė, tačiau su keletu
ypatingų sąlygų. Pirma- jei paveldėtojas bus sūnus (mergaitėms paveldėjimo teisė negaliojo).
Antra- jeigu sūnui bus paskirta tokia pati tarnyba kaip ir jo tėvui. Taip pat knygoje (M.Maksimaitis
„Užsienio teisės istorija“) minima, jog būdavo žmonių, kurie stengdavosi pergudrauti įstatymus.
Pasak Hamurabio teisyno 26 straipsnio Turto „ilku“ valdytojas savo tarnybą turėjo atlikti tik pats,
karys, užuot ėjęs tarnybą ką nors pasamdęs, turėjo būti baudžiamas mirties bausme, o „ilku“ tomis
pačiomis sąlygomis atitekdavo pasamdytajam.