Paskutinis skambutis. Scenarijus

Ištrauka

PASKUTINIS SKAMBUTIS
Deimantė: Paskutinis skambutis Kartojasi kas metai. Neišvengiamai ateina kaip
pavasaris, žolė, triukšmas paukščių lizduose. Ateina kas metai, bet vis kitiems. Būna vienintelis, į
nieką nepanašus. Šventinis šurmulys gal ir panašus į daugelį buvusių, tačiau jis kartu ir kitoks,
ypatingas. Ypatingas todėl, kad nuaidėjęs skambutis primena, kad baigėsi Jūsų nerūpestingas
mokyklinis gyvenimas.
Gintarė: Atrodo, dar neseniai pirmą kartą peržengėte mokyklos slenkstį, susitikote su savo
pirmąja mokytoja, mokėtės skaityti ir rašyti. Susimąstykite Kas gi taip greitai nusinešė jūsų
mokyklinius metus?
Gabrielė ir Matas
Baltaisiais
Balandžiais
Iš lizdo pakilę,
Apsupę gimtinėj
Daug ratų,
Išskrido
Neramūs
Į tolimą tylą
Prabėgę
Mokykliniai metai.
Vaivorykščių
Bokštuos
Jie saulėn sužiuro,
Iš pasakų
Mūsų išskridę,
Tik liko
Jų blyksniai
Kaip strėlės Amūro
Širdy
Atminimais įstrigę.
Ties kryžkelėm
Pėdsakus
Tyliai išbarstę,
Pilka
Užmarštim
Prisidengę,
Jie jau niekada
Nebeužveria vartų
Į klykiančių
Gervių padangę.
Jie tolsta
Ir tolsta
Pro vėtrungių vėsą
Pageltusį rudenį
Šuoliais,
Kaip vakaro
Aidas,
Kaip džiaugsmas išblėsęs,
Kaip ryto
Žvaigždžių aureolės

Monika: Ar atsimenate, dešimtokai, kaip Rugsėjo 1-ąją drąsiai ir draugiškai ištiesėte savo
delną išsigandusiam pirmokėliui? Kaip vedėte juos į Mokslo šalį? Dabar mažieji jus išlydi ir nori
šiandien palinkėti sėkmės tolimesniame Jūsų gyvenime.