Paskutinis skambutis scenarijus (2)

Ištrauka

Groja ,,Polihimnija“
Ateina vaikas. Groja muzika. Scenoje žaidžia. (Parodoma, kaip vaikas auga. Iš pradžių
žaidimas su žaislais, paskui pasiima knygas nuo vaikiškų pasakų iki ,,Hario Poterio“).
Pabaigoje visą salę nužvelgia ir išbėga už dekoracijos.
Ateina vedėjai.
Regėjau vienąsyk, kaip skrido vaikas. Prieš tai jis žaidė vienas sau, kažką kalbėjo, statė,
įrodinėjo, ginčijosi, barės. Staiga pašoko, griebė baltą plunksną, kuri styrojo įsmeigta į
smėlį, sušuko: „Jeigu taip – aš išskrendu!“
Ir ką jūs manot – jis išskrido.
Visi mes išskrendame iš vaikystės.
Mes kylame it lakūnai į laisvės dangų. Kartais pristingame deguonies. Krentame. Ir vėl
save atrandame smėlėtame savo egzistencijos dugne. Suaugusiojo luobas suaižėja. Ir
tuomet išnyra manyje gyvenantis vaikas. Baimingas vaikas, prakilnus vaikas. Mažasis
princas. Mažoji princesė. Jei pakanka drąsos, kalbuosi su juo. Ir tuomet pasiekiu save
patį. Imu prisiminti, koks linksmas buvau prieš kelerius metus, kai buvau dar toks
nerūpestingas vaikas.
Šoka penktokės.
Paskutinis skambutis Kartojasi jis kas metai. Neišvengiamai ateina, kaip pavasaris,
žolė, triukšmas paukščių lizduose. Ateina kas metai, bet vis kitiems. Būna vienintelis, į
nieką nepanašus. Į ką gi gali būti panašus pirmasis skrydis iš planetos, kur susiradai
draugų, prisijaukinai savo lapę, o gal net atradai rožę, kuri tapo tau vienintelė pasaulyje?!
Šventinis šurmulys gal ir panašus į daugelį buvusių, tik šiandien tas pasikartojimas visai
nesumenkina prasmės. Nes ko gi visi taip žiūrėtų į jus. Truputį nustebę, truputį pavydžiai,
truputį, kaip į svečius. Nes tik tas supras, kas dedasi jūsų širdyse, kam ateis toks pats
metas… Metas, kai mažasis princas, mažoji princesė užauga Ateina metas, kai reikia
palikti savo vaikystės planetą, žmones, kurie tau buvo brangūs. Prisiminkime tuos, kurie
mūsų mokykloje paliko gilias pėdas, tačiau jų jau nebėra šalia mūsų. Tylos minute
pagerbkime į Anapilį išėjusius buvusius mūsų mokyklos mokytojus ir mokinius.
Tylos minutė
Ačiū.
Pagerbkime ir žmogų , kurio vardu pavadinta mūsų mokykla, kunigą, rašytoją ,
visuomenės veikėją J.Tumą -Vaižgantą. Nuneškime prie jo paminklo gėlių.
Mes vaikuose vaikystę savo
Atrandame. Dar kartą leista
Sugrįžt pro aukštą kiemo klevą
į kraštą, prarastą ir keistą.
Kokie patiklūs paukščiams tampam,
Vandens aidams ir skruzdėlytėms
Bet budi patirtis už kampo,
Prieina, petį mums palyti,
Ir dingsta švytinti malonė.
Užsiveria daiktai - tik žodžiai.
Ir žvelgiame šaltai iš šono,
Kam buvom atsidavę godžiai.
O pabandykime dar kartą
į vaiko ranką įsitverti!
Kokia graži pasaka apie mažąjį princą, apie mažą vaiką, kuris
Tu paklausyk. Vieną gražų, saulėtą, o gal lietingą (mes šito neprisimenam, gal tai
prisimena dabartiniai dvyliktokai), taigi vieną metų rugsėjo pirmosios rytą į nepažįstamą
planetą, kuri vadinosi Juozo Tumo – Vaižganto vidurinė mokykla, įskrido nedrąsūs
penktokėliai. Daugumą iš jų kaip ir į pirmą klasę atlydėjo mamos, taip nesinorėjo skirtis
su jomis, juk naujojoje planetoje taip viskas neįprasta, net baugoka. Čia tiek suaugusiųjų,
kurie atrodė tokie svetimi, nesupras. Taip dar norėjosi bėgioti su draugais ne po mokyklos
koridorius, o po laukus.