Pareiga ir kategorinis imperatyvas I. Kantas, „Moralės metafizikos pagrindai“

Ištrauka

Pareiga ir kategorinis imperatyvas: I. Kantas, „Moralės metafizikos pagrindai“

1.Kodėl, žvelgiant moralinio elgesio visumos požiūriu, gera valia yra svarbiau nei
protas, dvasios talentai ir kt.? Kaip Kantas apibrėžia gerą valią? (p. 20–21)
Gera valia – vienintelis pasaulyje dalykas, kuris iš tiesų yra geras nuo pagrindų. Visi kiti
‘dvasios talentai’ visiškai priklauso nuo jos – jie gali būti panaudoti darant blogį abra gėrį, o
tai priklauso nuo žmogaus nusiteikimo, jo pirminės valios. Net besikeičiant aplinkybėm, joms
tampant nepalankiomis, gera valia vis dar išlieka pagrindiniu varikliu, paskatinusiu veikti,
nors visi veiksmai gali pakeisti pirminę kryptį, nusižengti juos pagimdžiusiai idėjai. Gera
valia – tai rodiklis, nuo kurio priklauso išorinių veiksnių charakteris bei poveikis žmogaus
tolesniai veiklai, jo mąstysenai, elgesio principams. Jeigu žmogus stokoja geros valios,
nelaimės gali jį priversti jausti neapykantą, pyktį, nusivylimą, pavydą, o laimė –
pasipuikiavimą, aukštybę…Pagal I. Kantą, gera valia – tai būtina sąlyga, kad žmogus
pasijustų vertas būti laimingas.
2. Kodėl Kantas moralinio elgesio pagrindu laiko protą, o ne gamtą, prigimtį, įgimtus
gebėjimus? Kodėl gamta pati negali padaryti žmogaus laimingo? Koks būtų žmogus, jei
gamta pati jam parinktų elgesio tikslus ir priemones? (p. 22)
Jeigu žmogus nebūtų mąstanti savarankiškai būtybė, jo elgesis priklausytų nuo instinktų. Jis
atlikinėtų savo pareigas, tačiau nesugebėtų savarankiškai pasirinkti geresnio sprendimo,
neatsižvelgtų į kai kurias aplinkybes, nežiūrėtų į ateitį, negalvotų apie tai, kokias pasekmes jo
poelgiai gali išprovokuoti. Gamta negalėtų padaryti žmogaus laimingo, nes leistų jam
vadovautis vien tik prigimtimi, instinktais, orientuotusi į būtinų išlikimui sąlygų vykdymą, o
ne individualių norų išpildymą.
3. Kaip suprantate skirtumą tarp proto paskirčių – „sukurti valią kaip priemonę
kokiam nors tikslui“ ir „sukurti gerą valią pačią savyje“? (p. 23)
Protas gali duoti tam tikros įtakos žmogaus valiai, gali ją pritaikyti kažkokiam konkrečiam
tikslui pasiekti, tačiau gali ją ir sužlugdyti, išnaikinti geras intencijas, arba pritaikyti jas
blogio siekimui. Protas gali valią kurti tada, kai trūksta kitų veiksnių, skatinančių veikti,
judėti tikslo link. Tikrasis žmogaus proto tikslas būtų „sukurti gerą valią pačią savyje“, t.y.
gerą valią – varomąją visų mąstančios būtybės veiksmų jėgą, valią, kuri būtų ne tarpine
dalelyte tarp proto, idėjos ir tikslo, o būtent tos idėjos ir tikslo gimdytoja. Valia, gera pati
savyje, tai sveikų tarpžmoniškų santykių būtinoji sąlyga, neleidžianti žmogui nusižengti prieš
kitą žmogų, prieš gėrio principus. Būtent tam turėtų tarnauti didžiausia žmogiškai būtybei
įteikta gamtos dovana – protas.