Kantas I. Prolegomenai

Ištrauka

Filosofija
Kantas I. "Prolegomenai"
Imanuelis Kantas gimė 1724 m. balandžio 22d. Karaliaučiuje amatininko šeimoje, 1740
- 1746 m. jis mokėsi Karaliaučiaus Universitete matematikos, gamtos mokslų,
teologijos, filosofijos ir klasikinės lotynų literatūros. 1746 m., mirus tėvui, jis paliko
universitetą ir ėmė uždarbiauti kaip privatus mokytojas. 1755 m . jis pradėjo dėstytojauti
Karaliaučiaus universitete. Kantas gyveno ir dirbo pačioje Lietuvos pašonėje -
Karaliaučiuje. Jis nebuvo abejingas lietuviškajai kultūrai: parašė pratarmę 1800 m.
išleistam K.G. Milkaus "Lietuvių - vokiečių - lietuvių kalbų žodynui".
Legenda tapo Kanto kuklumas ir pedantiškumas. Dešimtmečius jis pragyveno
nekeisdamas savo dienotvarkės. Jis, regis, nuolat siekė darnos savo gyvenime. Todėl ir
jo biografija atrodo esanti gan pilka, o jis pats - konformistiškas.
Kantas ir nebandė daryti radikalių reformų, nesiveržė į audringus disputus. Jam mielesni
buvo saikingumas ir mąstymo nuoseklumas. Rašydamas jis aiškiai stengėsi perteikti
sąvoką ir mintį, nekreipdamas dėmesio į kalbos puošnumą ir įtakingumą.
Atrodo, kad Kantas norėjo tik to, kas būtina: būtinų pragyvenimui lėšų ir kuo
mažesnės gyvenimo būdo kaitos. Dėl to, amtyt, jis atsisakė užimti profesoriaus vietą
garsiuose Vokietijos universitetuose ir niekada neišvyko iš Karaliaučiaus. Tačiau kaip
asmenybė, Kantas nebuvo uždaras: nuolatinė draugija jam buvo būtinybė, o draugijoje
jis buvo labai sąmojingas. Kantas liko ir korektiškas net ir labiausiai jį užgauliojusiems
kritikams, jo atsakymuose niekada nepajusime pykčio, greičiau ironiją. Kantas siūlė
priešininkui aiškiai išdėstyti savo poziciją, įrodyti, kad pagrindiniai jo teiginiai yra
klaidingi ir tuo nusipelnyti filosofijai
Kūrybiškiausias Kanto gyvenimo tarpsnis prasideda jam sulaukus beveik
šešiasdešimties, pasižymintis visapusišku giliu apsiskaitymu ir domėjimuosi tuo, kas nauja to meto moksle.
Kanto asmenybė, viena vertus, atrodo esanti paprasta, net skaidri tiek, kad tas išorinis
netriukšmingumas skatina manyti ją buvus gana pilką. Antra vertus, akivaizdu, kad šis
būdo paprastumas nėra atsitiktinis, jį lėmė aiškus mąstymas apie pasaulį ir jo
vertinimas. Tai - nematomoji kantiškosios asmenybės pusė, kurią tik šiek tiek išryškino jo filosofija.
Kanto etika išsiskyrė to meto normatyvinių etinių teorijų kontekste. Jis pateikė
teorinį dorovės pagrindimą, kūrė gryną dorovės filosofiją. Kantas ieškojo aukščiausio
moralės principo, kuris neleistų klysti sprendžiant apie poelgius.
Kantas žmogų apibrėžia kaip protingą baigtinę būtybę. "Proto" sąvoka ypač
svarbi visai jo filosofijai. Protas yra bet kokio pažinimo sąlyga. Jis suteikia mums
galimybę pažinti gamtą, kuri pati savaime nėra tvarkinga ir kurios dėsningumai nėra jai
būdingi, tai proto duodamas gamtos matymo būdas. Mums stebint, tiriant gamtą
pažįstame ne pačią savaime, o sutvarkytą mūsų sugebėjimo protauti. Pagrindinis
pažinimui Kanto keliamas klausimas yra " Ką aš galiu žinoti?"., t.y. kokios mano
pažinimo ribos?.