Moterų padėtis ir lytiškumo samprata ankstyvajame budizme

Ištrauka

ĮŽANGA
Nors praėjusiame dešimtmetyje ir buvo pasirodę keletas darbų iš dalies nagrinėjusių moters
padėtį Azijos religinėse tradicijose, o kai kurie iš jų ir būtent moteris budizme, mažai budizmo
studijų mokslinių darbų pasitelkė lytį kaip kintamąjį galintį nušviesti religinius simbolius,
filosofijos koncepcijas ar socialines grupes. Mano pranešimas ragina galvoti ne tik apie moters
padėtį budizme, bet apie plačią klausimų sritį susijusią su bendresne lyties sąvoka, kultūriškai
susidariusias vyriškumo ir moteriškumo koncepcijas. Lyties studijos kaip akademinė disciplina
teigia, kad lyties ir seksualumo koncepcija yra lemiamas supratimo apie pasaulį, kuriame žmonės
gyvena ir bendrauja, kintamasis. Pats bendriausias teiginys yra, kad begalės žmonių kūrybinės
raiškos formų – aktorinių, intelektualinių, socialinių ir kitų – yra ir sukurtos, ir patirtos lytiškų ir
(bent jau galimai) seksualių būtybių. Nei žmonių kūryba tose srityse, nei žmonių iš jų gauti potyriai
nėra lytiškai neutralūs. Mūsų, kaip seksualių ir lytiškų būtybių, prigimtis yra esminis faktorius, į
kurį turi būti atsižvelgta.

 
1. POŽIŪRIS Į MOTERĮ IR MOTERIŠKUMĄ ANKSTYVAJAME BUDIZME
Budizmo apžvalgininkai dažnai yra sukrėsti budistinėje literatūroje randamo akivaizdaus
dvilypumo moterų ir moteriškumo atžvilgiu. Įvairios antimoteriškos nuostatos, žinoma, yra
randamos daugelyje ankstyvųjų budistinių tekstų, tai bruožas, kurį budizmas dalijasi turbūt su
visomis institucionalizuotomis religijomis. Tačiau nuomonės šiuose tekstuose nėra nei darnios, nei
vieningos.