Lenkijos kašubų etninė grupė

Ištrauka

Kašubai niekada neturėjo savo valstybės, jie nuo seno gyvenę šiaurinėje Lenkijos dalyje, nusėdo
Pomeranijoje, dar kitaip, Pamaryje, tarp 2 upių – Vyslos ir Odros. 1-ąkart Kašubija buvo paminėta
1238 m. Popiežiaus Gregorijaus 9-ovo bulėje.
Kašubų tauta neretai būna apibrėžiama įvairiai: kaip regioninė etninė bendruomenė; etninė grupė,
vietinė Pamario etninė grupė; regioninė kultūrinė etninė visuomenė ar tiesiog kaip maža tautelė ar
etninė mažuma. Tačiau remiantis 2005 m. Tautinių ir etninių mažumų bei regioninių kalbų aktu,
kašubai yra laikoma bendruomenė, turinti savo regioninę, kašubų, kalbą. (Piątek, Katarzyna;
Bałdys,Patrycja, 2016) Ši kalba priklauso slavų kalbų grupei, tačiau ji nėra labai panaši į lenkų
kalbą, kaip gali pasirodyti. Tarp šių kalbų yra ryškūs fonetiniai, žodyno, žodžio sandaros skirtumai,
gal kiek mažiau skiriasi kaitymas, sintaksė. Dėl visų šių skirtumų lenkai sunkiai gali suprasti
kašubus. Dialektologų yra išskirti per 50 skirtingų kašubų kalbos tarmių, kurios skiriamos į 3
stambesnes grupes: šiaurės, centrinę ir pietinę tarmę. Yra buvę pasvarstymų, ar kašubų kalba yra
atskira kalba, ar lenkų kalbos tarmė, bet vis tik tai yra atskira kalba. (Nestor, Niamh; Hickey, Tina,
2009)
Kašubai – viena dinamiškiausių etninių grupių Europoje. Jų bendruomenė išgyveno reikšmingus
politinius, socialinius, ekonominius, kultūrinius pokyčius per pastarąjį šimtmetį. 20 a. pr. kašubai
buvo įtraukti į Vokietijos sudėtį, tarpukariu jie buvo pasidalinti 3 politinių grupių: Lenkijos
Respublikos, laisvojo Dancigo miesto, dabar žinomo kaip Gdanskas, bei Vokietijos. Daugybė
kašubų buvo nužudyti 2-ojo pasaulinio karo metu, o tuometinė komunistinė Lenkija mėgino
sulaikyti socialinius ryšius, kurie bendruomenę vienija. Komunistiniu metu lenkų ir rusų kalbos
buvo pagrindinės, o tokios mažumų kalbos kaip kašubų buvo laikomos nereikšmingomis,
nevartotinos. Galiausiai 1989 m. prasidėjus demokratiniam proveržiui, kurio metu kašubai aktyviai
įsitraukė į jų regioninio identiteto formavimą, o jų savita kalba atliko ypatingą vaidmenį.
Kašubų judėjimas dėl savo teisių, pripažinimo prasidėjo dar 19 a. viduryje, tuomet prasidėjęs
kašubų sąjūdis buvo svarbiausias kalbos politikos įgyvendintojas. Jo pradininkas buvo Florian
Ceynowa. Jaunųjų kašubų draugija buvo 1-oji organizacija, įsteigta Gdanske 1912 m. Jos veikla
sustabdyta, prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, o tarpukariu sąjūdis buvo suardytas, padrikas. Vis
tik 1-oji didelė organizacija įsigalėjo 1956 m., pavadinta Kašubų asociacija, vėliau pavadinimas
pakeistas į Pamario kašubų asociaciją. Iki šių dienų ši organizacija išliko kaip didžiausia regioninė
etninė organizacija visoje Lenkijoje. Kašubijos organizacijų funkcionavimas komunistiniu periodu
iš dalies leido kašubams plėtoti savo kultūrą, formuoti savo lyderystę vietiniu ir regioniniu
lygmeniu. Visuomenė palaikė įsteigtas organizacijas, tai dar labiau padėjo kalbos politikos
strategijas pritaikyti praktiškai. Tam įtakos turėjo ne tik minėtos įsteigtos organizacijos, tačiau ir
akademinės institucijos, kultūriniai centrai, pavyzdžiui, muziejai, žiniasklaida, Katalikų bažnyčia.
Pats kritiškiausias elementas buvo Kašubų švietimo kalbos politikos įgyvendinimo plėtra. To
prielaida buvo, kad būtų įtakota ne tik kašubų tautos visuomenė, ypač tautos elitas, bet ir aplinkiniai
žmonės, institucijos, nes norėta suformuoti tinkamą kašubų įvaizdį akademiniuose sluoksniuose,
politinėse sferose. Todėl nuo pat kašubų judėjimo pradžios jo lyderiams buvo gana aišku, kad
kalbos klausimas turėjo būti išspręstas tiek kultūrinėse, tiek politinėse sferose. Po 1989 m. jau
minėto demokratijos įsigalėjimo atsirado kur kas palankesnės sąlygos kašubų kultūros ir kalbos
vystymuisi.