Kančios tema literatūroje

Ištrauka

Kančios tema literatūroje
Kančia – tai viena dažniausių žmogaus būsenų. Ją valdyti bei savarankiškai įveikti individui yra
nepaprastai sunku. Kančia tarsi parodo žmogui jo ribas, atskleidžia dvasios brandą bei stiprybę. Be
to, žmogiškoji kančia yra dvilypė: ji gali būti ne tik dvasinė, bet ir fizinė. Kentėdams žmogus dažnai
tampa nevaldomu, imasi drastiškų veiksmų, kartais priklausomybių.Tačiau toks kančios dalijimas
yra sąlyginis, kartais sunkiai atskiriamas. Sugebėjimą nepalūžti dvilypės kančios akivaizdoje galima
vadinti vienu didžiausių Dievo siųstų išbandymų žmogui. Kančia –jutiminė ar jausminė nemaloni
patirtis, tam tikra skausmo atmaina. Tai yra dvilypė sąvoka apibrėžianti tiek fizinę, tiek moralinę
skaudžiąją patirtį. Žmogaus kančia literatūroje pradėta aprašinėti dar Antikos laikais, tarkim Tantalo
(fizinės) kančios buvo Dievų kerštas už apgavystę, o mite ,,Antigonė‘‘ aprašoma herojės dvasinė
kančia dėl brolių mirties ir draudimo laidoti vieną jų. O štai lietuvių literatūroje ilgą laiką, pradedant
Jono Radvano herojiniu epu ,,Radviliada“ , vyravo kančios, kaip karo pasekmių vaizdavimo
tradicija. Tačiau tai pakeitė į vidinį žmogaus pasaulį, pasąmonę besigilinantys autoriai. Vienas jų –
lietuvių siurrealistinės kūrybos autorius – Antanas Škėma psichologiniame romane ,,Balta drobulė“
kančią aprašė kaip prielaidą kūrybiniams impulsams atsirasti, o štai Balio Sruogos prisiminimų
romane ,,Dievų miškas“ kančia yra nužmogėjimo ir absurdiško pasaulio kūrimosi prielaida. Kaltės
tema taip pat plačiai nagrinėja Lietuvių literatūroje.