K. JASPERSO EGZISTENCINĖ ISTORIJOS FILOSOFIJA

Ištrauka

K. JASPERSO EGZISTENCINĖ ISTORIJOS FILOSOFIJA
Referatas

Turinys
I. ĮVADAS 3
II. EGZISTENCIALIZMAS 4-6
III. K. JASPERS 6-12
III. I. Žmogaus būtis ir laisvės 7-8
III.II Kaltė 8-9
III.III. Bendravimas 9-10
III.IV Kančia 10-12
IV. IŠVADOS 13
V. LITERATŪROS SĄRAŠAS 14

Įvadas
Istorijos filosofija – tai viena iš filosofijos šakų, kuri nagrinėja istoriją. Tradiciškai
skiriamos dvi istorijos filosofijos šakos:
1) spekuliatyvioji, kuri nagrinėja ontologines problemas, suvokia istoriją, t.y. visą
praeitį, kaip tam tikrą vidinę raidą, prasmę, dėsningumus turintį procesą ir bandantį apmąstyti šį procesą;
2) kritinė, nagrinėjanti epistemologines istorinio pažinimo problemas.
Sąvoką istorijos filosofija XVIII amžiuje pasiūlė Voltaire, kuris suvokė ją kaip naują,
kritinį istorinio mąstymo būdą, kai individas pats mąsto objektą vietoj to, kad atkartotų tai, ką buvo
parašę kiti. Šia sąvoka pasinaudojo Herderis, Hegelis ir kiti XVIII a. pab. filosofai, tačiau jiems
istorijos filosofija buvo suvokiama visuotinės istorijos, kurioje skleidžiasi tautos ir kultūros, samprata.
Mano tikslas paaiškinti egzistencinės istorijos filosofijos sąvokos reikšmę; išsiaiškinti
egzistencializmo keliamus klausimus; aptarti K. Jaspers‘o egzistencialistinės istorijos filosofijos
supratimą, remiantis Anilionytės, L. Egzistencializmo etika, Šliogerio A. Žmogaus pasaulis ir
egzistencinis mąstymas, Repšio J. K. Jaspersas ir egzistencialistinė filosofija veikalais ir straipsniu.

Egzistecializmas
Egzistencija – tai gyvenimas, būtis. 
Pasak K. Jasperso egzistencija – tai nekiekvienam esančiajam priklausntis būvimas, o
atskiro žmogaus, kaip individo, egzistencija tiek, kiek jis, būdamas laisvas, realizuoja save
peržengdamas įprastynes savo pasaulio sąlygas. Žmogų apibrėžia keturios dimensijos:
1. esamybė,
2. sąmonė apskritai,
3. dvasia,
4. egzistencija.
Kaip esamybę žmogų valdo biologiniai dėsniai, jis pasineria į kasdienius rūpesčius,
planuoja ir dirba. Dvasios lygmeniu jis formuoja visų pripažįstamas idėjas, teikiančias prasmę ir
orientaciją esamybei ir sąmonės srautui. Būtis, pasak jo, „niekuomet netampa pasauliu, bet būdama
jame kažką jam kalba“. Transcendencija atsiveria tik tuomet, „kai pasauliui nebepakanka savęs
paties, kai jis neturi savyje pagrindo, tuomet jis nurodo į kažką virš savęs“. Žmogus priartėja prie
egzistencijos, tik tuomet, kai peržiangia visus praktinius, naudingus, mokslinius ar visuomeninius
tikslus. Virš visko kas būdinga pasauliui pasak K. Jaspers‘o įvyksta vadinamosiose ribinėse
situacijose: kančios, kaltės, kovos ir mirties išgyvenimuose. Ribinėse situacijose atsiveria patirtis,
netelpanti į jokią kasdienišką rutiną. Pati kraštutiniausia ribinė situacija – mirtis. Žmogus ir skiriasi
nuo gyvulio tuo, kad suvokia savo mirtingumą.