JUDĖJŲ IR MUSULMONŲ ĮVAIZDŽIAI RELIGINIŲ LYDERIŲ PASISAKYMUOSE - IZRAELIO IR HAMAS KONFLIKTAS

Ištrauka

JUDĖJŲ IR MUSULMONŲ ĮVAIZDŽIAI RELIGINIŲ LYDERIŲ PASISAKYMUOSE: IZRAELIO IR HAMAS KONFLIKTAS
BAKALAURO DARBAS

Turinys
Įvadas 7
Darbo problema 10
Darbo tikslas 10
Darbo uždaviniai 10
Teorija 11
1. Religijos kaip konflikto eskaluotoja 11
2. Religija kaip antraeilis veiksnys konflikte 11
3. Religija kaip konflikto deeskalavimo veiksnys 12
4. Tarptautinė bendruomenė 13
Metodologija 14
Jungtinių Amerikos Valstijų įtaka Artimųjų Rytų regione 17
Teminė analizė 20
1. Priešo tematika 20
2. Aukos tematika 21
3. Taikos kūrimo tematika 21
4. Atjautos tematika 22
5. Herojaus tematika 22
Diskurso analizė 22
1. Tapatybių kūrimo diskursyvinė strategija 22
1.1. Priešo tapatybė 23
1.2. Aukos tapatybė 24
1.3. Patrioto tapatybė 25
1.4. Stipraus Izraelio tapatybė 25
1.5. Stipraus judėjo tapatybė 25
2. Ryšių (santykių) formavimo diskursyvinė strategija 26
2.1. Ryšių suformavimas 26
2.2. Ryšių nutraukimas 27
3. Didelės svarbos diskursyvinė strategija 28
4. Religinio simbolizmo diskursyvinė strategija 29
Išvados 30
Literatūros ir šaltinių sąrašas 32
Summary 36

Įvadas
2023 metų spalio 7 dieną prasidėjo Izraelio ir Hamas konfliktas. Konflikto pradžia laikoma, kai
Hamas vadovaujamos kovotojų grupuotės surengė netikėtą ataką prieš Izraelį, kurios metu buvo
paleista keli tūkstančiai raketų, grupuotės pralaužė užtvarą skiriančią Gazos ruožo ir Izraelio ribas ir
atakavo Izraelio karines bazes. Pastarieji įvykiai ir pats konfliktas susilaukė daugybės dėmesio iš
tarptautinės bendruomenės. Politikai, diplomatai, bendruomenių ir religijų atstovai išreiškė savo
nuomonę apie konfliktą.
Akademinė literatūra ir nauji tyrimai, kuriuose būtų nagrinėjamas tarpusavio ryšys tarp
religijos, taikos, konflikto ir diplomatijos, atsirado tik praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje.
Amerikiečių politologas Samuel P. Huntington yra vienas iš pirmųjų akademikų, kuris teigė, kad
kultūrinė ir religinė tapatybė taps pagrindine tarptautinių konfliktų priežastimi po Šaltojo karo.
Jo manymu, dauguma konfliktų įvyks tarp civilizacijų, kurias S. Huntington apibūdina kaip: „Ją
[civilizaciją] apibrėžia bendra kalba, istorija, religija, papročiai, institucijos ir subjektyvus žmonių
savęs identifikavimas“.
Kadangi žmonės apibrėžia savo tapatybę etniniu ir religiniu pagrindu, jie
pradeda matyti „mes“ ir „jie“ santykį tarp savęs ir priešingos etninės ar religinės kilmės žmonių.
Taip religija formuoja priešišką požiūrį ir netoleranciją į tuos, kurie netiki. O priešiškas požiūris dažnai gali
pereiti į konfliktą, kurio metu būtų ginama vienos ar kitos pusės religiniai įsitikinimai. S. Huntington
įvardija 8 pagrindines civilizacijas: Vakarų, Konfucionizmo, Japonų, Islamo, Induizmo,
Slavų/Ortodoksų, Lotynų Amerikos ir Afrikos. Visos šios S. Huntington apibrėžtos civilizacijos,
išskyrus Afrikos civilizaciją, į savo apibrėžimą įtraukia religiją, o kai kurios, atrodo, yra visiškai
apibrėžtos religijos.
S. Huntington labiausiai pabrėžė, jog po Šaltojo karo pabaigos daugiausiai konfliktų įvyks tarp
Vakarų ir Islamo civilizacijų. Tokia akademiko teorija susilaukė nemažai kritikos, kadangi toks
požiūris į konfliktą yra gana vakarietiškas, nes labiausiai galioja tuomet, kada yra žvelgiama tik į
Vakarų šalių dalyvavimą konfliktuose. Politikos profesorius Jonathan Fox teigia, kad po Šaltojo karo,
tarp Islamo civilizacijos ir Slavų/Ortodoksų civilizacijos vyksta daugiau etninių susidūrimų, nei tarp
Islamo ir Vakarų civilizacijų.