Istorizmo paradigma - objektyvumo paieškos istorijos pažinime

Ištrauka

Dar anuomet, kai atrodė, jog egzistuoja viena vienintelė Švietimo ministerijos
nustatyta tiesa, mano pirmoji istorijos mokytoja sakydavo: „Istorijai meluoti negražu.“ Ir aš tuo
šventai tikėjau. Tiesa, nemeluoti pasirodė gan sudėtinga. Ne iš blogos valios, žinoma, bet vis dėl
užmaršumo, tingumo ar polinkio faktus interpretuoti savaip. Taip, kaip man atrodė teisingiau, taip,
kad atitiktų manąją tiesą. O ir baisumo būta be galo daug. Ne viską sekėsi suvokti. Skaitydama
ištisas šūsnis konspektų dūsavau, jog viską teks sukišti į smegenų dėžutę ir išlaikyti nelaisvėje ligi
pažymių knygelėje atsiras mane tenkinantis įvertinimas. Nėra ką ir kalbėti, kad ne kartą braukiau
ašarą, išgirdusi pasakojimus ar perskaičiusi atsiminimus. Lyriškai mano sielai praeities žiaurumai
neleido mėgautis nostalgija tų laikų, kurių man asmeniškai patirti neteko, nors ir norėjosi. Bandžiau
susidaryti nuomonę apie visus žinomus vykusius reiškinius. Grožinės literatūros, autoritetų ir tėvų
suformuotos vertybės leido spręsti, kas gerai ir kas blogai. To buvo maža. Vis norėjosi įlįsti į
autoriaus, pateikiančio informaciją, pasąmonę ir sužinoti, ką jis galvoja apie savo tiriamą dalyką ir
kodėl galų gale ėmėsi jį nagrinėti.